Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar taip elgtis sąžininga?

Ar taip elgtis sąžininga?

Ar taip elgtis sąžininga?

„Šiek tiek pakeisk pranešimą apie autoavariją ir viskas bus gerai.“

„Mokesčių inspekcijai nebūtina visko žinoti.“

„Svarbiausia — neįkliūti.“

„Kam leisti pinigus, jei gali gauti nemokamai?“

JEI kada klausei kieno nors patarimo, ką daryti vienu ar kitu atveju, tikriausiai išgirdai ką nors panašaus. Kai kurie gali pasiūlyti lengvą išeitį iš bet kokios padėties. Bet ar elgtis taip, kaip jie siūlo, sąžininga?

Nesąžiningumas taip įsigalėjęs nūdienos pasaulyje, kad žmonės be jokių skrupulų meluoja, sukčiauja ir vagiliauja, kad tik išvengtų bausmės, gautų pinigų ar prasimuštų į gyvenimą. Įžymūs visuomenės veikėjai neretai irgi nerodo gero pavyzdžio. Štai vienoje Europos šalyje nuo 2005-ųjų vos per vienerius metus sukčiavimo ir turto grobstymo atvejų padaugėjo 85 procentais. O kur dar smulkios apgavystės, kurias kai kas vadina silpnybėmis arba ydelėmis. Turbūt nieko nenustebino ir toje šalyje kilęs skandalas dėl to, kad didelių kompanijų vadovai ir politikai kopdami karjeros laiptais naudojosi padirbtais diplomais.

Ir nors pasaulis persisunkęs neteisybės ir melo, nemažai žmonių stengiasi elgtis sąžiningai. Galbūt ir jūs esate vienas iš jų. Tikriausiai mylite Dievą ir norite jam įtikti (1 Jono 5:3). Gal jaučiatės panašiai kaip kadaise apaštalas Paulius, sakęs: „Esame įsitikinę, jog turime gryną sąžinę, kadangi norime visais atžvilgiais gerai elgtis“ (Hebrajams 13:18, Jr). Aptarkime situacijas, kada gali būti išbandytas asmens noras visais atžvilgiais elgtis sąžiningai. Taip pat pažiūrėkime, kokie Biblijos principai gali padėti apsispręsti tokiais atvejais.

Kas atlygins žalą padarius avariją?

Jauna moteris, vardu Liza, * vairuodama padarė klaidą ir susidūrė su kitu automobiliu. Žmonės nenukentėjo, tik buvo apgadinti abu automobiliai. Šalyje, kur ji gyvena, jauniems vairuotojams automobilio draudimo įmokos didelės, o padarius avariją dar padidėja. Tąkart su Liza drauge važiavo jos vyresnis pusbrolis Gregoris, todėl vienas draugas pasiūlo Gregoriui prisiimti atsakomybę, neva vairavo jisai. Tuomet Lizai nereikėtų mokėti didesnių draudimo įmokų. Pasiūlymas atrodo neblogas. Ką Lizai daryti?

Draudimo kompanijos savo klientų patirtiems nuostoliams padengti naudoja poliso savininkų draudimo įmokas. Taigi paklausydama draugo patarimo Liza, galima sakyti, verstų kitus poliso savininkus apmokėti jos avarijos padarytą žalą, nes ilgainiui padidėtų draudimo įmokų normos. Ji ne tik suklastotų pranešimą apie autoavariją, bet ir apvogtų kitus. Tas pat pasakytina apie melagingą pranešimą norint gauti didesnes draudimo išmokas.

Žinoma, nuo tokios apgavystės gali sulaikyti baimė būti patrauktam teisinėn atsakomybėn. Tačiau svarbesnė priežastis elgtis sąžiningai yra užrašyta Dievo Žodyje. „Nevok“, — liepia vienas iš Dešimties Dievo įsakymų (Išėjimo 20:15, Brb). Apaštalas Paulius šį paliepimą persakė krikščionims: „Kas vogdavo, tegu nebevagia“ (Efeziečiams 4:28). Jei, tvarkydami reikalus su draudimo kompanijomis, paklusite Dievo Žodyje duotiems nurodymams, neužsitrauksite Dievo nemalonės. Taip pat parodysite meilę ir pagarbą Dievo įstatymui ir savo artimui (Psalmyno 119:97).

„Kas ciesoriaus, ciesoriui“

Piteris yra verslininkas. Jo buhalteris pataria pasinaudoti mokesčių lengvata dėl neva įsigytos brangios kompiuterinės įrangos. Toks pirkinys įmonėse kaip jo yra įprastas. Piteris tos įrangos nepirko, tačiau valdžia tikriausiai nė nesiaiškintų, kaip yra iš tikrųjų. Ši mokesčių lengvata Piteriui leistų sutaupyti nemenką pinigų sumą. Ką jam daryti? Kas padėtų apsispręsti?

Apaštalas Paulius pirmojo amžiaus krikščionims sakė: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai [...]. Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą“ (Romiečiams 13:1, 7). Tie, kas nori įgyti Dievo palankumą, valstybei moka visus mokesčius. Bet jei šalies įstatymuose numatytos mokesčių lengvatos, fiziniai ar juridiniai asmenys gali jomis pasinaudoti, kai jos teisėtai jiems priklauso.

Štai dar vienas pavyzdys. Deividas vietinėje įmonėje dirba staliumi. Draugai ir kaimynai prašo Deivido pagaminti jiems spintelių ir kitokių baldų. Tuo jis užsiima po darbo. Jie pasiruošę sumokėti Deividui daugiau negu už tokį darbą jis gauna iš darbdavio ir nė vienas iš jų neprašo išrašyti sąskaitos. Taip šis darbas niekur nefiksuojamas ir niekam nereikia mokėti mokesčių. Daug kam atrodo, kad toks susitarimas puikus, nes naudingas tiek Deividui, tiek jo draugams. Bet Deividas nori elgtis, kaip patinka Dievui. Kaip tad jis turėtų žiūrėti į tokį pasiūlymą?

Galbūt taip uždarbiaujantis asmuo niekam neužklius, bet esmė ta, kad jis nusukinėja nuo valstybės mokesčius. Jėzus paliepė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 22:17-21). Tuos žodžius Jėzus pasakė norėdamas pataisyti savo klausytojų požiūrį į mokesčių mokėjimą. Valdžios, kurias Jėzus pavadino „ciesoriumi“, reikalauti mokesčių turi teisę. Taigi Kristaus sekėjai, paklusdami Šventojo Rašto nurodymams, moka visus mokesčius.

Nusirašinėjimas per egzaminus

Vidurinės mokyklos moksleivė Marta ruošiasi baigiamiesiems egzaminams. Nuo to, kokius pažymius ji gaus, priklausys, ar jai seksis susirasti gerą darbą. Todėl egzaminams pasiruošti ji skiria daug laiko. Jos bendraklasiai irgi ruošiasi egzaminams, tik kiek kitaip. Jie naudosis pranešimų gavikliais, užprogramuotais skaičiuotuvais ir mobiliaisiais telefonais, kitaip sakant, sukčiaus, kad tik gautų gerus pažymius. Ar Marta irgi turėtų daryti kaip visi?

Nusirašinėti tapo taip įprasta, kad niekam net į galvą nešauna, jog tai blogai. „Svarbiausia neįkliūti“, — svarsto daugelis. Tačiau tikrieji krikščionys neturėtų taip galvoti. Mokytojas gal ir nepastebi, kad kas nors nusirašinėja, bet yra asmuo, kuris mato viską. Jehova Dievas žino mūsų darbus ir laikui atėjus pareikalaus už juos atsiskaityti. Paulius rašė: „Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Hebrajams 4:13). Dievas stebi mus, nes nori, kad elgtumės teisingai. Argi tai nėra stipri paskata būti sąžiningam per egzaminus ar kontrolinius darbus?

Ką darysite jūs?

Liza, Gregoris, Piteris, Deividas ir Marta suvokė, kad turi rimtai apsispręsti. Jie nutarė elgtis sąžiningai, todėl išsaugojo švarią sąžinę ir liko nepriekaištingi. O ką darysite jūs, jei pateksite į panašią situaciją?

Galbūt jūsų bendradarbiai, kaimynai, bendraklasiai meluoja, sukčiauja ar vagia ir dėl to nesuka sau galvos. Gal patyčiomis jie nori ir jus priversti elgtis panašiai. Kas padės jums apsispręsti teisingai, net jei esate spaudžiamas pasielgti priešingai?

Atminkite, jeigu elgsitės pagal Dievo valią, turėsite gryną sąžinę bei jo palankumą. Karalius Dovydas rašė: „Viešpatie, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje? Kas gali gyventi Sione, tavo šventajame kalne? Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies. [...] Kas tik taip elgiasi, tas bus saugus per amžius“ (Psalmyno 15:1-5). Gryna sąžinė ir draugystė su Dievu yra nepalyginti didesnės vertybės nei nesąžiningai įgyti turtai.

[Išnaša]

^ pstr. 10 Kai kurie vardai pakeisti.

[Anotacija 12 puslapyje]

„Kas vogdavo, tegu nebevagia.“

Pagarba Dievo įstatymui ir meilė artimui skatins sąžiningai tvarkyti draudimo reikalus

[Anotacija 12 puslapyje]

„Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį.“

Norėdami pelnyti Dievo palankumą mokame visus mokesčius, kurių reikalauja valdžia

[Anotacija 13 puslapyje]

„Visa yra [...] atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.“

Gal mokytojai ir nepagaus nusirašinėjant, norime būti sąžiningi Dievo akyse

[Rėmelis/iliustracijos 14 puslapyje]

„Nematoma“ vagystė

Tavo draugas įsigijo naujausią kompiuterinės programos versiją. Tu irgi norėtum ją turėti, tad jis pasiūlo padaryti kopiją, kad sutaupytum pinigų. Ar tai sąžininga?

Kai asmuo nusiperka programinę įrangą, jis įsipareigoja laikytis licencijos sutartyje nurodytų sąlygų. Licencijoje savininkui leidžiama įdiegti programą ir ja naudotis tik viename kompiuteryje. Tokiu atveju, kopijuojant programinę įrangą pažeidžiama licencijos sutartis, o tai yra nusikaltimas įstatymui (Romiečiams 13:4). Kopijavimas, be to, yra vagystė, nes autorinių teisių turėtojas negauna jam teisėtai priklausančių pajamų (Efeziečiams 4:28).

Kai kurie svarsto: „Niekas apie tai nesužinos.“ Galbūt, bet derėtų atminti šiuos Jėzaus žodžius: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12). Visi džiaugiamės, kai gauname atlygį už savo darbą. Taip pat tikimės, kad kiti gerbs mūsų nuosavybę. To paties jie laukia ir iš mūsų. Tad neprisidėkime prie „nematomos“ vagystės — nesisavinkime intelektinės nuosavybės *, kuri mums nepriklauso (Išėjimo 22:6-8 [22:7-9, Brb]).

[Išnaša]

^ pstr. 40 Intelektinė nuosavybė — tai autorinės teisės ženklu pažymėti spausdinti arba elektroniniu formatu išleisti kūriniai: muzika, knygos, programinė įranga. Prekių ženklai, patentai, gamybos paslaptys, viešinimo teisės taip pat yra intelektinė nuosavybė.