Ar negalėtum tarnauti ten, kur itin reikia evangelizuotojų?

„Jungtinėse Valstijose gyvenome nieko nestokodami. Vis dėlto ramybės nedavė mintis, ar čia vyraujanti materialistinė aplinka galiausiai nepakenks mūsų pačių ir abiejų sūnų dvasinei gerovei. Anksčiau drauge su žmona tarnavome misionieriais. Kaip ilgėjomės ano paprasto, bet laimingo gyvenimo!“

ŠITO ilgėdamiesi, Ralfas su Pem 1991-aisiais išsiuntė keliems Jehovos liudytojų filialams laiškus ir siūlėsi tarnauti ten, kur labiausiai reikia Karalystės skelbėjų. Iš Meksikos atėjo atsakymas, kad čionai ypač laukiami liudytojai, galintys garsinti Karalystės žinią tarp žmonių, šnekančių angliškai. Tie laukai, kaip buvo rašoma, „jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4:35). Tada sutuoktiniai kartu su savo aštuonerių ir dvylikos metų berniukais iš anksto pradėjo ruoštis persikėlimui.

Platūs pjūties laukai

Ralfas prisimena: „Prieš mums paliekant Jungtines Valstijas kai kurie bendratikiai, skatinami geriausių norų, reiškė savo susirūpinimą. Sakė, jog kraustytis į užsienį pernelyg nesaugu, pavyzdžiui, ką darysime susirgę. Abejojo, ar verta važiuoti kažkur ir skelbti anglakalbiams tiesą, kuri ten jų nėmaž nedomina. Bet mes jau buvome apsisprendę — ir ne impulso pagauti, o metų metais puoselėdami tokį ryžtą. Visą tą laiką stengėmės neimti ilgalaikių paskolų, taupėme lėšas ir šeimoje daugybę kartų kalbėdavomės, kokių sunkumų galima tikėtis.“

Ralfas su saviškiais pirmiausia prisistatė į Meksikos filialą. Ten prieš atkeliavusius skelbėjus išskleidė šalies žemėlapį ir pasakė: „Štai jūsų teritorija!“ Jie apsistojo maždaug už 240 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Meksiko, San Migel de Aljendėje, mieste, kuriame nemažai svetimšalių. Prabėgus trejiems metams nuo šių savanorių atvykimo čia susikūrė pirmoji Meksikoje anglakalbių bendruomenė iš devyniolikos skelbėjų. Bet tai buvo tik pradžia ir dar daug darbo laukė priešaky.

Statistikos duomenimis, Meksikoje gyvena apie milijoną Jungtinių Valstijų piliečių. Be to, nemažai ir vietinių žmonių — įvairių specialistų, taip pat studentų — gerai kalba angliškai. Ralfas pasakoja: „Meldėme daugiau pagalbininkų. Namuose visada turėjome paruošę vieną kambarį bendratikiams,  kurie čia atkeliaudavo apsižiūrėti, taip sakant, ‘išžvalgyti krašto’ (Sk 13:2).

Dėlei tarnybos jie supaprastino gyvenimą

Gana greitai čionai atvyko daugiau brolių ir sesių, norinčių išplėsti savo tarnybą. Štai iš Jungtinių Valstijų atsikėlė Bilas su Keiti, jau dvidešimt penkerius metus besidarbuojantys ten, kur trūksta skelbėjų. Jiedu buvo pasiruošę išmokti ispanų kalbą, bet planai pasikeitė, kai atsikėlė į Achichiką, miestą Čapalos ežero pakrantėje. Ši vietelė yra tikras Jungtinių Valstijų pensininkų rojus. Bilas pasakoja: „Achichike ieškodami žmonių, norinčių žinoti tiesą, stengėmės kuo daugiau liudyti anglakalbiams.“ Praėjus vos dvejiems metams nuo atvykimo Bilas su Keiti džiaugėsi matydami čia įsikūrusią anglakalbių — jau antrąją šalyje — bendruomenę.

Kanadiečiai Kenas ir Džoana norėjo supaprastinti savo gyvenimą ir daugiau aukotis Karalystės labui. Ši pora irgi atsikraustė į Meksiką. Kenas prisimena: „Prireikė šiek tiek laiko, kol susitaikėm su tokia padėtimi, kai dienų dienas nėra šilto vandens, elektros ar telefono ryšio.“ Bet skelbti gerąją naujieną čia buvo tikra atgaiva. Netrukus Kenas tapo tarnybiniu padėjėju, o po poros metų — vyresniuoju. Pradžioje jų dukrai Briteni nedidelėje anglakalbių bendruomenėje, kur jaunimo mažai, buvo sunkoka. Bet kai ji pradėjo talkininkauti Karalystės salių statybose, susirado daug nuostabių draugų iš įvairiausių šalies kampelių.

Patrikas su Roksana iš Jungtinių Valstijų Teksaso labai apsidžiaugė sužinoję, kad misionieriškos veiklos laukas plyti visai netolimame krašte, kur esama angliškai šnekančių žmonių. „Apsilankę Monterėjuje, mieste, įsikūrusiame Meksikos šiaurės rytuose, pajutome, tarsi pats Jehova kviestų mus tarnauti būtent čia“, — dalijasi prisiminimais Patrikas. Per penkias dienas jiems pavyko parduoti savo namą Teksase ir, taip sakant, ‘ateiti į Makedoniją’ (Apd 16:9). Užsidirbti pragyvenimui Meksikoje buvo nelengva, bet džiaugsmo netrūko — praėjo tik dveji metai nuo jų atvykimo ir iš mažytės septyniolikos liudytojų grupelės išaugo keturiasdešimties skelbėjų bendruomenė.

Džefas su Deb irgi ėmė gyventi daug paprasčiau, kad galėtų išplėsti savo tarnybą. Pardavė erdvų namą Jungtinėse Valstijose ir atsikėlė gyventi į mažą butą Kankūne, mieste, esančiame Meksikos rytinėje pakrantėje. Seniau dideli teokratiniai sambūriai, kuriuose jie dalyvaudavo, paprastai vykdavo netoli jų namų, patalpose su kondicionieriais. O čia į artimiausią kongresą, rengiamą anglų kalba, tekdavo keliauti aštuonias valandas ir programos klausytis atvirame stadione. Bet visus nepatogumus  nusvėrė didžiulis pasitenkinimas, kurį jiedu jautė, kai Kankūne įsikūrė penkiasdešimties skelbėjų bendruomenė.

Skelbti tiesos žinią anglų kalba ėmėsi ir kai kurie meksikiečiai liudytojai. Štai brolis Rubenas su šeimyniškiais, sužinoję, kad San Migel de Aljendėje įkurta pirmoji anglakalbių bendruomenė ir kad jos veiklos laukas aprėpia visą Meksiką, nedelsdami nutarė prisidėti prie šios brolijos. Reikėjo mokytis šnekėti angliškai, prisitaikyti prie kitos kultūros ir kas savaitę keliauti toli, 800 kilometrų, į sueigas. Rubenas pasakoja: „Jautėmės labai laimingi liudydami seniai Meksikoje gyvenantiems užsieniečiams, kurie gerąją naujieną gimtąja kalba girdi pirmą kartą. Iš dėkingumo kai kurių akyse net ašaros sublizgėdavo.“ Rubeno šeima, padėjusi San Migel de Aljendės bendruomenei, vėliau tęsė pionierišką veiklą centrinės Meksikos mieste Gvanachuate. Čia jie darbavosi įkuriant anglakalbių bendruomenę iš trisdešimties skelbėjų. Dabar šeima tarnauja anglakalbių grupėje Irapuato mieste, netoli Gvanachuato.

Tiesą išgirsta ir tie, kas jos nesiklausė

Be atvykėlių, angliškai kalba ir nemažai meksikiečių. Šie paprastai gyvena turtingųjų rajonuose; pasikalbėti su jais namuose ir pasidalyti Karalystės žinia sunku, nes duris dažniausiai atidaro tarnai. Patys šeimininkai, jeigu ir pasirodo, išklausyti tenykščių Jehovos liudytojų gali būti nelinkę manydami,  kad tai kokia nors maža vietinė sekta. Bet kai juos pakalbina skelbėjai iš svetur, neretai užsimezga pašnekesys.

Štai ką pasakoja Glorija, gyvenanti centrinės Meksikos mieste Keretare. „Anksčiau teko sutikti vietinių Jehovos liudytojų, bet aš nenorėjau klausytis, ką jie sako. Ilgainiui mūsų šeimai ir draugams iškilo sunkumų ir tai mane slėgė. Meldžiau Dievą padėti, parodyti išeitį. Netrukus atėjo viena moteris, anglakalbė atvykėlė, ir pasiteiravo, ar kas nors iš mano namiškių moka angliškai. Man pasidarė smalsu. Tariau, kad aš pati moku. Jai toliau šnekant, mintyse svarsčiau: „Ką ta keistuolė amerikietė čia, mūsų kvartale, daro? Pala, juk aš prašiau Dievą pagalbos — gal jis, atsakydamas į mano maldą, kaip tik ir siunčia šitą svetimšalę.“ Glorija sutiko studijuoti Bibliją, sparčiai darė dvasinę pažangą ir, nepaisydama šeimos priešiškumo, pasikrikštijo. Dabar ji yra reguliarioji pionierė, o jos vyras ir sūnus taip pat tarnauja Jehovai.

Kaip palaiminga praplėsti tarnybą

Tarnauti ten, kur labiau reikia skelbėjų, ne visada lengva, bet labai palaiminga. Pačioje pradžioje minėtas Ralfas sako: „Biblijos studijas vedėme žmonėms iš Didžiosios Britanijos, Kinijos, Jamaikos, Švedijos ir netgi Ganos karališkosios giminės atstovams. Kai kurie iš jų vėliau patys stojo į visalaikę tarnybą. Per tuos metus matėme įsikuriant septynias anglakalbių bendruomenes. Drauge su mumis tarnauti pionieriais ėmė abu sūnūs; jiedu šiuo metu darbuojasi Jungtinių Valstijų Betelyje.“

Dabar Meksikoje yra 88 anglakalbių bendruomenės ir dar nemažai tokių grupių. Kas lemia gausėjimą? Daugelis šių angliškai šnekančių žmonių niekada anksčiau nebuvo sutikę Jehovos liudytojų. Kiti įsiklauso į skelbėjų žodžius todėl, kad čia, svetur, nėra šalia giminaičių ir draugų, kurie mėgintų atkalbinėti nuo domėjimosi tiesa. Dar kiti sutinka studijuoti Bibliją, nes jie jau pensininkai ir gali skirti laiko dvasiniams dalykams. Bendrą augimą lemia ir tai, kad anglakalbių bendruomenėse daugiau nei trečdalis skelbėjų tarnauja pionieriais ir savo uolumu užkrečia kitus.

Tavęs irgi laukia džiaugsmas

Žinia, visuose kraštuose žmonės, girdėdami Karalystės žinią gimtąją kalba, mieliau įsiklauso, kas sakoma. Todėl šaunu, kad daugybė dvasingų brolių ir sesių — jaunų ir senų, viengungių ir susituokusių, — norinčių daugiau atsidėti tarnybai, persikelia ten, kur evangelizuotojams apstu darbo. Aišku, naujoje vietoje gali kilti sunkumų. Tačiau jie neužgožia to džiaugsmo, kurį jaučia skelbėjas, kai randa tyraširdį žmogų ir šis priima Biblijos tiesas. O tu ar negalėtum savo gyvenimą pertvarkyti ir keltis į kitą gimtos šalies vietą arba svetur — ten, kur dvasinės pjūties laukuose labai reikia pagalbininkų? * (Lk 14:28-30; 1 Kor 16:9) Būk tikras — tavęs laukia daug džiaugsmo.

[Išnaša]

[Rėmelis 21 puslapyje]

Kas tie džiugūs pensininkai?

Beril imigravo į Kanadą iš Didžiosios Britanijos. Dirbo įvairiose tarptautinėse kompanijose vadybininke. Taip pat buvo puiki jojikė, 1980 metais netgi pateko į Kanados olimpinę rinktinę. Abu su vyru, sulaukę pensijos, persikėlė Meksikon, į Čapalą. Čia dažnai užsukdavo į kokį nors restoraną papietauti. Kai tenai pasitaikydavo sutikti angliškai kalbančius, džiugiai nusiteikusius pensininkus, Beril nepraleisdavo progos susipažinti, pasiteirauti, ką šie Meksikoje veikia. Tie laime švytintys žmonės dažniausiai būdavo ne kas kitas kaip Jehovos liudytojai. Beril su vyru susimąstė: jeigu Dievo pažinimas teikia laimę ir įprasmina gyvenimą, jiedu irgi turi semtis tokių žinių. Pradėjo lankyti krikščionių sueigas. Po kelių mėnesių Beril ėmė studijuoti Bibliją ir galiausiai tapo liudytoja. Vėliau keletą metų ji tarnavo regurialiąja pioniere.

[Rėmelis 22 puslapyje]

„Jų veikla — mums palaima“

Evangelizuotuojus, atsikėlusius padėti kokiai nors bendruomenei, tenykščiai liudytojai labai vertina. Štai kas rašoma laiške iš vienos Karibų šalies filialo: „Jeigu šimtai čia tarnaujančių užsieniečių mus paliktų, bendruomenės tvirtumas susvyruotų. Jų veikla — mums palaima.“

Dievo Žodyje sakoma: „Didis būrys moterų neša gerą žinią“ (Ps 68:12 [68:11, Brb]). Tad nenuostabu, jog ir tarp savanorių, tarnaujančių svečiose šalyse, daug netekėjusių sesių. Šios pasiaukojusios liudytojos nemažai nuveikia. Iš vieno Rytų Europos filialo pranešama: „Daugelyje bendruomenių seserų būna gausiausiai, net iki 70 procentų. Diduma jų naujokės, tad iš kitų šalių atkeliavusios viengungės liudytojos teikia joms neįkainojamą pagalbą. Atvykėlės sesės mums tikra dovana!“

Ką apie savo tarnybą užsienyje mano pačios sesės? Andželika, kuriai trisdešimt suvirš, apie keleto metų laikotarpį, kai ji, netekėjusi sesė, tarnavo pioniere svetur, pasakoja taip: „Sunkumų nemažai. Prisimenu, kaip darbavausi vienoje man paskirtoje teritorijoje. Kasdien turėdavau pėdinti purvinais keliais. Skaudu būdavo matyti vargano žmonių gyvenimo vaizdus. Vis dėlto jaučiau pasitenkinimą padėdama bendratikiams evangelizacijos darbe. Už šitą paramą vietinės sesės dažnai dėkodavo ir tai teikė man džiaugsmo. Kartą viena liudytoja prisipažino, jog sekdama manimi, atvykusia iš tokios tolybės į jų šalį tarnauti pioniere, pati nusprendė imtis visalaikės tarnybos.“

Sju irgi pionierė ir jai dabar per penkiasdešimt. Štai kokie šios savanorės įspūdžiai: „Aišku, būna nelengva, bet joks vargas neužtemdo džiaugsmo, kai matau, kaip esu laiminama. Darbuotis čia tikras malonumas! Daug laiko praleidžiu tarnyboje su jaunomis skelbėjomis, tad mėgstu dalytis iš Biblijos bei mūsų leidinių pamokymais, kaip įveikti įvairius sunkumus. Sesutės vis pamini, kad mano, ilgametės viengungės pionierės, pavyzdys ir joms įkvepia ryžto atlaikyti mėginimus. Kaip gera, kad galiu šioms sesėms padėti.“

[Žemėlapis 20 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MEKSIKA

Monterėjus

Gvanachuatas

Irapuatas

Achichikas

Čapala

Čapalos ežeras

San Migel de Aljendė

Keretaras

MEKSIKO MIESTAS

Kankūnas

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kaip džiugu liudyti svetimšaliui, kuris gerąją naujieną girdi pirmą kartą!