Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Apaštalų darbų knygos apžvalga

Apaštalų darbų knygos apžvalga

Jehovos Žodis gyvas

Apaštalų darbų knygos apžvalga

APAŠTALŲ DARBŲ knygoje, įeinančioje į Biblijos kanoną, išdėstyta visa istorija, kaip kūrėsi ir kaip vėliau plėtėsi krikščionių bendruomenė. Šią knygą parašė gydytojas Lukas. Jis gyvais žodžiais pasakoja apie krikščionių veiklą 28 metų laikotarpiu, nuo 33-iųjų iki 61-ųjų mūsų eros metų.

Pirmuosiuose Apaštalų darbų skyriuose daugiausiai rašoma apie Petro, o paskesniuose — apie Pauliaus tarnybą. Vartodamas įvardžius „mes“, „mūsų“, Lukas leidžia suprasti pats buvęs kai kurių įvykių liudininkas ar dalyvis. Pasigilinę į Apaštalų darbų knygą, dar geriau suprasime, koks paveikus yra Dievo rašytinis Žodis ir kokia galinga jo šventoji dvasia (Hbr 4:12). Ši knyga taip pat moko mus pasiaukojimo ir stiprina Karalystės viltį.

PETRAS PANAUDOJA „KARALYSTĖS RAKTUS“

(Apd 1:1—11:18)

Gavę šventosios dvasios apaštalai ima drąsiai liudyti. Pirmuoju ‘dangaus karalystės raktu’ Petras duris į tiesos pažinimą ir į Karalystę atrakina ‘priėmusiems jo žodį’ žydams ir prozelitams (Mt 16:19; Apd 2:5, 41). Persekiojimo vėjai mokinius išsklaido, bet ir tai išeina į naudą: evangelizacijos darbas įgauna platų mastą.

Apaštalai Jeruzalėje išgirdę, kad Samarija priėmė Dievo Žodį, pasiunčia į tą kraštą Petrą ir Joną. Čia Petras panaudoja antrą raktą — atveria kelią į Karalystę samariečiams (Apd 8:14-17). Gal nė metams nepraėjus nuo Jėzaus prikėlimo, savo ankstesnį požiūrį visiškai pakeičia ir įtiki vienas vyras — Saulius iš Tarso. Paskui, 36 m. e. m., Petras panaudoja trečią raktą, ir šventosios dvasios dovaną gauna neapipjaustyti kitataučiai (Apd 10:45).

Atsakymai į klausimus:

2:44-47; 4:34, 35. Kodėl tikintieji parduodavo savo turtą ir dalydavosi gautomis lėšomis? Daugelis iš toli atvykusių ir įtikėjusių neturėjo pakankamai išteklių, kad galėtų ilgiau pasilikti Jeruzalėje. Bet norėjo čia pabūti — dar pasisemti žinių ir apie savo naują tikėjimą liudyti kitiems. Kai kurie krikščionys nutarė padėti šiems atvykėliams, todėl parduodavo turtą ir dalydavosi su jais gautomis lėšomis.

4:13. Ar Petras ir Jonas buvo beraščiai, neišsilavinę? Ne. Juos vadino „paprastais, nemokytais“, nes nebuvo lankę religinės rabinų mokyklos.

5:34-39. kur Lukas žinojo, ką Gamalielis pasakė sinedriono taryboje negirdint pašaliečiams? Yra trys galimybės: 1) Lukas tai sužinojo iš Pauliaus, Gamalielio buvusio mokinio; 2) Lukui tuos žodžius persakė kuris nors Kristaus mokiniams prijaučiantis sinedriono narys, pavyzdžiui, Nikodemas; 3) Lukui tai per savo dvasią apreiškė Dievas.

7:59. Ar Steponas meldėsi Jėzui? Ne. Žmogus turi garbinti tik Jehovą Dievą, vadinasi, melstis tik jam (Lk 4:8; 6:12). Ir Steponas melsdamasis, aišku, būtų Jėzaus vardu kreipęsis į Jehovą (Jn 15:16). Bet šiuo atveju jis gavo regėjimą — matė „Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7:56). Neabejodamas, kad Jėzui duota galia prikelti mirusius, Steponas ne meldėsi, o kreipėsi tiesiai į Jėzų ir prašė priimti jo dvasią, gyvybės jėgą, į savo rankas (Jn 5:27-29).

Ko pasimokome:

1:8. Pasaulinis Jehovos garbintojų liudijimo darbas būtų neįmanomas be šventosios dvasios pagalbos.

4:36—5:11. Juozapas, kilęs iš Kipro, buvo pramintas Barnabu, o tai reiškia „paguodos sūnus“. Apaštalai šį vyrą taip vadino tikriausiai todėl, kad jis buvo kilniaširdis, maloningas, pasiruošęs visiems padėti. Būkime kaip jis, o ne kaip Ananijas ir Sapfyra, kurie apsimetinėjo, veidmainiavo, elgėsi nesąžiningai.

9:23-25. Išsisukti nuo priešininkų, kad būtų galima toliau skelbti gerąją naujieną, nėra bailumas.

9:28-30. Būkime apdairūs skelbėjai ir gerai pagalvokime, prieš ką verčiau patylėti arba kada ir kur nederėtų eiti, jeigu nenorime, kad mūsų sveikata ar net gyvybė atsidurtų pavojuje arba kad nukentėtų mūsų moralė ir dvasingumas.

9:31. Laikotarpiais, kai yra palyginti ramu, stenkimės stiprinti savo tikėjimą studijomis ir dvasinių dalykų apmąstymais. Tai įkvėps mums sveikos Dievo baimės — skatins taikyti įgytas žinias, taip pat įkvėps noro uoliai darbuotis tarnyboje.

PAULIUS UOLIAI DARBUOJASI

(Apd 11:19—28:31)

Į Antiochiją, kur Barnabas ir Saulius jau „ištisus metus“ moko įtikėjusiuosius, 44 m. e. m. atvyksta Agabas. Jis išpranašauja „didelį badą“. Po dvejų metų ši pranašystė išsipildo (Apd 11:26-28). „Baigę savo užduotį“, tai yra pristatę Jeruzalėn labdarą, Barnabas ir Saulius sugrįžta į Antiochiją (Apd 12:25). Praėjus maždaug dvylikai metų nuo Sauliaus atsivertimo, 47-aisiais, Barnabas ir Saulius šventosios dvasios siunčiami išsiruošia į misionierišką kelionę (Apd 13:1-4). Antiochijoje, kur ir buvo „pavesti Dievo malonei“, jie vėl pasirodo 48 m. e. m. (Apd 14:26).

Po kokių devynių mėnesių Paulius (kitaip vadinamas Sauliumi), pasitelkęs Silą, leidžiasi į antrą kelionę (Apd 15:40). Pakeliui prisideda Timotiejus ir Lukas. Pastarasis pasilieka Filipuose, o Paulius traukia į Atėnus, paskui į Korintą. Čionai susipažįsta su Akvilu ir Priscile. Mieste praleidžia pusantrų metų (Apd 18:11). Paskui Korinte tarnystę tęsia Timotiejus ir Silas. Pats Paulius 52-ųjų pradžioje sykiu su Akvilu ir Priscile išplaukia į Siriją (Apd 18:18). Atlydėję apaštalą iki Efezo, abu sutuoktiniai čia ir apsistoja.

Tais pačiais 52-aisiais, pabuvęs kurį laiką Sirijos Antiochijoje, Paulius išvyksta į trečią kelionę (Apd 18:23). Tuo laiku Efeze ‘Viešpaties žodis plinta ir tarpsta’ (Apd 19:20). Šiame mieste Paulius praleidžia maždaug trejus metus (Apd 20:31). Per 56-ųjų Sekmines jis jau Jeruzalėje. Paulių suima. Jis be baimės liudija valdžios vyrams. Romoje apaštalas dvejus metus (apie 59—61 m. e. m.) kalinamas savo išsinuomotame būste. Ir čia jis randa progų skelbti apie Karalystę ir mokyti „apie Viešpatį Jėzų Kristų“ (Apd 28:30, 31).

Atsakymai į klausimus:

14:8-13. Kodėl Listros gyventojai „Barnabą [...] vadino Dzeusu, o Paulių — Hermiu“? Graikų mitologijoje Dzeusas buvo vyriausias dievas. Jo sūnus Hermis garsėjo iškalbingumu. Kadangi daugiausia kalbėjo Paulius, Listros žmonės ėmė vadinti jį Hermiu, o Barnabą — Dzeusu.

16:6, 7. Kodėl šventoji dvasia Pauliui ir jo bendražygiams draudė skelbti evangeliją Azijos ir Bitinijos srityse? Skelbėjų buvo nedaug, todėl šventoji dvasia nukreipė juos į vaisingesnį lauką.

18:12-17. Kodėl prokonsulas Galionas nekreipė dėmesio, kai susirinkusieji ėmė mušti Sosteną? Galionas tikriausiai pagalvojo, kad Sostenas subūrė minią prieš Paulių, todėl ir gavo, ko nusipelnė. Šis įvykis, atrodo, Sosteną paskatino padaryti tinkamas išvadas ir atsiversti į krikščionybę. Vėliau Paulius jau vadina Sosteną broliu (1 Kor 1:1).

18:18. Kokį įžadą Paulius padarė? Kai kurių biblistų manymu, Paulius buvo davęs nazyro įžadą (Sk 6:1-21). Bet Biblijoje apie tai konkrečiai nepasakyta. Taip pat nerašoma, ar įžadą Paulius davė prieš savo atsivertimą ar vėliau ir ar laikas, skirtas įžadui tesėti, dar tik prasidėjo ar jau baigėsi. Vienaip ar kitaip, padaryti tokį įžadą nebuvo nuodėmė.

Ko pasimokome:

12:5-11. Krikščioniui tinka ir net reikia melstis už bendratikius.

12:21-23; 14:14-18. Erodas su pasitenkinimu priėmė liaupses, kurios turėjo būti skirtos Dievui. O Paulius ir Barnabas pasielgė visai kitaip: ryžtingai užprotestavo, kai minia ruošėsi juos pašlovinti. Ir mes negeisime garbės, kad ir ką nuveiktume Jehovos tarnyboje.

14:5-7. Apdairumas padės išvengti kliūčių, kurios galėtų sutrukdyti mūsų tarnybą (Mt 10:23).

14:22. Krikščionys žino, jog gali būti įvairių kentėjimų, bet nemėgins užkirsti jiems kelio tokiais veiksmais, kuriais nusižengtų savo tikėjimo principams (2 Tim 3:12).

16:1, 2. Jauni krikščionys turi būti aktyvūs dvasinėje veikloje ir Jehovos padedami pelnyti bendruomenėje gerą vardą.

16:3. Kad mūsų skelbiama geroji naujiena būtų žmonėms priimtina, stenkimės prie jų prisitaikyti, aišku, nenusižengdami Šventojo Rašto principams (1 Kor 9:19-23).

20:20, 21. Liudijimas po namus — vienas ryškiausių mūsų tarnybos akcentų.

20:24; 21:13. Svarbiau yra išsaugoti ištikimybę Dievui nei savo gyvybę.

21:21-26. Gerą pamokymą turėtume priimti noriai.

25:8-12. Kai reikia ‘ginti ir stiprinti Evangeliją’, krikščionys gali, netgi turi, kreiptis į teisines instancijas (Fil 1:7).

26:24, 25. Nors „juslinis žmogus“ laiko „tiesos ir sveiko proto žodžius“ kvailyste, mes privalome juos skelbti (1 Kor 2:14).

[Iliustracija 30 puslapyje]

Kada Petras panaudojo „karalystės raktus“?

[Iliustracija 31 puslapyje]

Pasaulinis liudijimo darbas būtų neįveikiamas be šventosios dvasios pagalbos