Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Daviau žodį, kad susitiksime

Daviau žodį, kad susitiksime

Daviau žodį, kad susitiksime

SYKĮ daviau žodį kai kam, kad susitiksime, ir į tą įsipareigojimą žiūriu labai rimtai. Tuojau papasakosiu, kam ir kodėl aš, jauna mama, ispanė, pasižadėjau.

Tėvų namuose ramybės ir santarvės stigo. Šeima nepaprastai sielvartavo, kai per nelaimingą atsitikimą žuvo mano keturmetis broliukas. Reikia dar pridurti, jog tėtis turėjo blogų įpročių, ir mama su juo nesijautė laiminga. Vis dėlto ji kantriai skiepijo dorovines vertybes man ir mano vyresniajam broliui.

Laikui bėgant šis vedė, aš ištekėjau. Paskui mamai diagnozavo vėžį. Nuo tos ligos ji galiausiai mirė. Tačiau prieš mirtį mama paliko mums kai ką vertinga.

Viena pažįstama papasakojo jai apie Šventojo Rašto teikiamą viltį, kad mirusieji bus prikelti, ir pasiūlė kartu studijuoti Bibliją. Mama sutiko. Viltinga Biblijos žinia įprasmino paskutines jos gyvenimo dienas, padėjo jaustis laimingai.

Žvelgdami į savo mamą, matėme, kokią galią turi Šventasis Raštas, tad mes su broliu irgi ėmėme jį studijuoti. Jehovos liudytoja tapau ir pasikrikštijau mėnesį prieš gimstant mano antrajam vaikeliui, gražutei mergaitei Lusijai.

Krikšto diena man be galo daug reiškė. Pirmiausia labai džiaugiausi, kad pasiaukojau amžinai tarnauti Jehovai ir dabar priklausau jam. Kitas svarbus dalykas buvo tas, kad galėjau skiepyti tikėjimą savo mylimiems vaikams — sūnui ir dukrai.

Pastarąjį mano džiaugsmą, deja, kai kas aptemdė. Kada Lusijai suėjo ketveri, ją pradėjo kamuoti stiprūs pilvo skausmai. Po keleto tyrimų radiologai aptiko mergaitės kepenyse apelsino dydžio auglį. Gydytojas paaiškino, kad Lusijai išsivystė neuroblastoma — labai piktybiškas navikas. Taip Lusija pradėjo kovą su vėžiu. Grūmėsi su liga ištisus septynerius metus ir tarpais ilgokai gulėdavo ligoninėje.

Pasiaukojama dvasia

Per šiuos sunkius metus šiltais apkabinimais ir raminančiais bučiniais Lusija man pakeldavo dvasią. Matydami, kaip mergaitė kovoja su savo negale, ligoninės darbuotojai taip pat buvo labai sužavėti. Ji visad noriai pagelbėdavo slaugytojoms ir, pavyzdžiui, po palatas padėdavo išdalyti sergantiems vaikams jogurtą, sultis ar ką kita. Lusiją seselės netgi apvilko baltu chalatu ir įsegė į atlapą kortelę su užrašu „slaugytojos padėjėja“.

„Lusija įkrito man į širdį, — pasakoja viena ligoninės darbuotoja. — Ji buvo gyvas, kūrybingas vaikas, mėgo piešti. Mergaitė buvo ryški asmenybė ir subrendusi, labai subrendusi.“

Stiprybės ir ramybės Lusija sėmėsi iš Dievo Žodžio (Hbr 4:12). Ji tvirtai tikėjo, kad naujajame pasaulyje, kaip Dievas yra pažadėjęs, „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21:4). Kadangi Lusijai rūpėjo kiti žmonės, ji nepraleisdavo progos pasidalyti Biblijos žinia. Nors ligos prognozės buvo nekokios, aiški prikėlimo viltis padėjo mergaitei išsaugoti ramybę ir gerą nuotaiką (Iz 25:8). Šitaip ji laikėsi iki pat gyvybei užgęstant.

Tai ir buvo toji diena, kai daviau žodį, kad susitiksime. Lusija vargiai begalėjo atmerkti akis. Vieną jos ranką laikė tėtis, kitą aš. „Nesijaudink, aš tavęs nepaliksiu, — šnabždėjau jai. — Tik lėtai kvėpuok. Kai pabusi, jausiesi gerai. Tau jau nebeskaudės ir aš vėl būsiu su tavimi.“

Dabar turiu laikytis šio pažado. Suprantu, jog laukti nebus lengva. Bet žinau: jei visados pasitikėsiu Jehova ir liksiu jam atsidavusi, sutiksiu savo dukrelę iš mirties sugrįžusią į gyvenimą.

Ką Lusija paliko

Lusijos tvirtybė, taip pat visokeriopa bendruomenės parama iki širdies gelmių sujaudino mano vyrą, ne Jehovos liudytoją. Lusijos mirties dieną jis man pasakė turįs daug ką permąstyti. Po keleto savaičių jis pasiprašė vieno bendruomenės vyresniojo Biblijos studijų. Netrukus vyras pradėjo lankyti visas sueigas. Jehovos padedamas jis metė rūkyti (o anksčiau, kiek stengėsi, nepavykdavo to padaryti).

Skausmas dėl dukrelės netekties nėra visiškai nuslopęs, bet dėkoju Jehovai už tai, ką Lusija paliko. Mes su vyru guodžiamės nuostabia prikėlimo viltimi, nusikeldami mintyse į tą laiką, kai vėl išvysime savo mergaitę — gyvas apvalias jos akis ir šypseną su duobutėmis skruostuose.

Tai, kas atsitiko su Lusija, pakeitė ir vienos mūsų kaimynės gyvenimą. Lietingą šeštadienio rytą į mūsų namus atėjo Lusijos bendramokslio mama. Ta pati liga buvo pasiglemžusi jos kitą vienuolikmetį sūnų. Sužinojusi apie Lusijos mirtį, toji ponia išsiaiškino, kur mes gyvename, ir atėjo mūsų aplankyti. Ji domėjosi, kas man padeda susitaikyti su dukros netektimi, ir pasiūlė kurti pagalbos ir paguodos draugiją, į kurią galėtų burtis panašias nelaimes išgyvenusios mamos.

Aš jai papasakojau, kad labiausiai mane paguodė vienas Biblijoje užrašytas pažadas ir kad jam nė iš tolo neprilygsta jokia žmogaus siūloma paguoda. Kai perskaičiau Jėzaus žodžius iš Jono 5:28, 29, nušvito jos akys. Ji sutiko studijuoti Bibliją ir netrukus pajautė „Dievo ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą“ (Fil 4:7). Studijuodamos Bibliją neretai stabtelim ir įsivaizduojam, kaip naujajame pasaulyje sutiksime iš mirusiųjų prisikėlusius savo mielus vaikučius.

Nors gyveno trumpai, Lusija po savęs paliko labai daug. Jos tikėjimas mus taip paveikė, kad dabar mūsų šeima visi kaip vienas tarnauja Dievui, ir aš esu dar tvirčiau pasiryžusi išsaugoti tikėjimą. Jeigu kas neteko artimo žmogaus ir Dievas yra numatęs jį prikelti iš mirusių, — be jokios abejonės, laukia labai svarbus susitikimas!

[Iliustracija 20 puslapyje]

Lusija nupiešė rojų