Nenumaldomas sielvartas

NESENIAI pamėginta išsiaiškinti, ar laikas tikrai gydo artimo žmogaus gedinčiųjų žaizdas. Keliems vaikų netekusiems tėvams buvo išsiųstos anketos. Atsiliepė ne visi. Vladimiras *, palaidojęs sūnų prieš penkerius metus, paaiškino, jog kalbėti apie tai vis dar sunku.

Taip ilgai gedi daugelis tėvų. Nuo to laiko, kai nuskendo aštuoniolikmetis Viljamo sūnus, praėjo jau dešimt metų. Tėvas rašo: „Netekties skausmas nepalieka ir skaudės iki pat gyvenimo pabaigos.“ Liusi sūnus netikėtai susirgo ir mirė prieš penkerius metus. Ji prisimena: „Pirmąsias dienas niekaip negalėjau tuo patikėti. Atrodė, kad sapnuoju košmarą ir netrukus pabusiu. Tik po kurio laiko ėmiau suvokti, jog sūnaus iš tikrųjų nebėra, kad namo nebegrįš. Net ir dabar, po penkerių metų, likusi viena kartais verkiu.“

Kodėl gedinčių tėvų, kaip antai Vladimiro, Viljamo, Liusi, taip ilgai neapleidžia skausmas? Priežasčių gali būti įvairių.

Kodėl tokia gėla?

Kada šeimoje gimsta vaikelis, tėvai išgyvena dar nepatirtus jausmus. Vien glausdami prie savęs kūdikį, stebėdami jį miegantį ar plačiai besišypsantį, jie jaučiasi be galo laimingi. Mylintys gimdytojai puoselėja savo atžalas, moko tinkamai, mandagiai elgtis (1 Tesalonikiečiams 2:7; 2:11, Brb). Kai vaikai auga klusnūs, tėvai jais didžiuojasi ir pradeda kurti didingus ateities planus.

Rūpestingi tėvai sunkiai triūsia, kad atžaloms nieko netrūktų. Atideda pinigų ar kaupia kokius daiktus jų vedybinio gyvenimo pradžiai (2 Korintiečiams 12:14). Visi šitie jausmai, paaukotas laikas, pastangos ir lėšos liudija viena — vaikai auginami, kad gyventų, o ne kad mirtų. Ir jei tokia nelaimė ištinka, tėvų triūsas nueina niekais, viltys žlunga. Be atsako lieka karšta meilė bei švelnus prisirišimas, kuriuo tėvai  anksčiau gaubė savo vaiką; juos perskiria šaltas mirties mūras. Širdies kertelė, priklausiusi sūnui ar dukrai, dabar tuščia. Tėvų kančia labai didelė ir ilgai nepraeina.

Biblija patvirtina, kad gedinčius tėvus prislegia nesiliaujantis skausmas. Ji rašo, kaip patriarchą Jokūbą paveikė žinia, kad jo sūnus Juozapas žuvo: „Jokūbas persiplėšė drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo sūnaus daug dienų. Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: ‘Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą [arba kapą] pas savo sūnų.’“ Net ir po daugelio metų Jokūbas gedėjo sūnaus, nes jį laikė mirusiu (Pradžios 37:34, 35; 42:36-38). Kitas Biblijos pasakojimas — apie dievobaimingą moterį, vardu Noomė. Ji palaidojo abu sūnus. Iš sielvarto Noomė savo vardą, kuris reiškia „malonioji“, net norėjo pakeisti į Mara — „apkartusi“ (Rūtos 1:3-5, 20, 21, išnaša).

Tačiau Biblija ne tik patvirtina, kad tėvai sielvartauja. Ji nurodo, kaip juos stiprina Jehova Dievas. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip Dievas guodžia tuos, kurie gedi.

[Išnaša]