Gyvenimo istorija

Nors silpnas, esu galingas

PAPASAKOJO LEOPOLDAS ENGLEITNERIS

Esesininkas išsitraukė pistoletą, įrėmė man į smilkinį ir paklausė: „Ar pasirengęs mirti? Nušausiu tave, nes esi nepataisomas.“ „Šaukite, — atsakiau, valdydamasis, kad balsas nevirpėtų. Užsimerkiau ir laukiau šūvio, bet jo nebuvo. „Tu netgi mirti per kvailas!“ — suriko anas atitraukdamas ginklą. Kas gi atsitiko, kad patekau į tokią baisią padėtį?

GIMIAU 1905 metų liepos 23-iąją Aigen Foglhiubo miestelyje, įsikūrusiame Austrijos Alpėse. Šeimoje buvau vyriausias sūnus. Mano tėvai — lentpjūvės darbininkas ir vietinio ūkininko dukra — buvo labai neturtingi, bet darbštūs. Vaikystę praleidau Bad Išlyje, netoli Zalcburgo, tarp vaizdingų ežerų ir nuostabių kalnų.

Tuomet dažnai pagalvodavau, kiek gyvenime neteisybės, — be skurdo, dar kenčiau negalią, mat gimiau iškrypusiu stuburu. Dėl nugaros skausmų vos išstovėdavau tiesiai. Mokykloje buvau atleistas nuo kūno kultūros, todėl tapau bendraklasių pašaipų taikiniu.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, dar nesulaukęs 14-os, nusprendžiau ieškotis darbo, kad kaip nors išbristume iš vargo. Mane nuolat kamavo alkis, be to, buvau nusilpęs dėl karščiavimo, kurį sukėlė ispaniškasis gripas, numarinęs tada  milijonus. „Tokiam nukeipėliui kaip tu neturime ką pasiūlyti“, — sakydavo dauguma ūkininkų, kai kreipdavausi prašydamas darbo. Tačiau vienas gailestingas žmogus vis dėlto nusamdė.

Uždegtas Dievo meilės

Nors mama buvo atsidavusi katalikė, dėl tėvo liberalių pažiūrų į bažnyčią eidavau retai. Man buvo nepriimtinas Romos katalikų bažnyčioje paplitęs atvaizdų garbinimas.

Kartą 1931-ųjų spalį draugas pakvietė eiti drauge į Biblijos tyrinėtojų (dabar Jehovos liudytojai) rengiamą religinę sueigą. Čia gavau atsakymus į svarbius klausimus: ar atvaizdų garbinimas patinka Dievui? (Išėjimo 20:4, 5) Ar yra ugninis pragaras? (Mokytojo 9:5) Ar bus prikelti mirusieji? (Jono 5:28, 29)

Labiausiai sujaudino žinia, kad Dievas nepateisina kraugeriškų karų, nors žmonės teigia kovojantys Jo vardu. Sužinojau, kad „Dievas yra meilė“ ir turi nuostabų vardą, Jehova. (1 Jono 4:8; Psalmyno 83:18, NW) Labai nudžiugau išgirdęs, jog per Jehovos Karalystę žmonija galės gyventi amžinai žemės rojuje. Taip pat sužinojau, kad kai kurie Dievo išrinkti žmonės, nors netobuli, valdys su Kristumi danguje. Buvau pasirengęs už tą Karalystę atiduoti viską. Todėl 1932-ųjų gegužę pasikrikštijau ir tapau Jehovos liudytoju. Tam reikėjo didelės drąsos, nes to meto katalikiškoje Austrijoje vyravo religinė nepakanta.

Panieka ir priešiškumas

Tėvus mano apsisprendimas palikti bažnyčią sukrėtė, o kunigas tą naujieną tuojau paskelbė iš sakyklos. Kaimynai paniekinamai spjaudė mano pusėn. Nepaisant visko, pasiryžau stoti į visalaikių tarnų gretas ir 1934-ųjų sausį ėmiausi pionieriaus tarnybos.

Dėl nacistų partijos įtakos mūsų provincijoje politinė padėtis darėsi įtempta. Tarnaujant pionieriumi Enso upės slėnyje (Štirija), policija nuolat lipo ant kulnų, todėl turėjau būti ‘gudrus kaip žaltys’. (Mato 10:16) Nuo 1934 iki 1938 metų visą laiką kenčiau persekiojimą. Nors buvau bedarbis, pašalpos negavau, o dėl skelbimo veiklos keletą kartų trumpai ir keturis kartus ilgiau sėdėjau kalėjime.

Hitlerio kariuomenė Austrijoje

1938-ųjų kovą Hitlerio kariuomenė įžygiavo į Austriją. Per kelias dienas daugiau nei 90000 žmonių — maždaug 2 procentai suaugusių gyventojų — buvo apkaltinti priešinimusi nacių režimui, suimti ir uždaryti į kalėjimus bei koncentracijos stovyklas. Jehovos liudytojams tai nebuvo netikėta, mat 1937-ųjų vasarą keletas narių iš mano pirmosios bendruomenės dviračiais nukeliavo 350 kilometrų į Prahą dalyvauti tarptautiniame kongrese. Ten jie išgirdo, kaip žiauriai elgiamasi su bendratikiais Vokietijoje. Aišku, mums reikėjo tikėtis to paties.

Hitlerio kariuomenei įžengus į Austriją, Jehovos liudytojams rengti sueigas ir skelbti teko slapta. Nors per Šveicarijos sieną nelegaliai įveždavo biblinės literatūros, visiems jos nepakako. Todėl Vienos bendratikiai ėmė spausdinti ją patys. Dažnai būdavau kurjeriu ir pristatydavau literatūrą broliams bei sesėms.

 Į koncentracijos stovyklą

1939 metų balandžio 4-ąją mane ir tris bendratikius gestapas suėmė už tai, kad Bad Išlyje šventėme Kristaus mirties minėjimą. Mus išvežė į policijos būstinę Lince. Pirmą sykį gyvenime važiavau automobiliu, bet buvau per daug susirūpinęs, kad galėčiau džiaugtis. Lince daugybę kartų teko kęsti tardymus, bet tikėjimo neišsižadėjau. Po penkių mėnesių stojau prieš teisėją Aukštutinėje Austrijoje. Netikėtai baudžiamoji byla buvo nutraukta, tačiau išbandymams galo dar nesimatė. O tris mano bendratikius išsiuntė į koncentracijos stovyklas, kur jie, likę Dievui ištikimi iki galo, mirė.

Būnant areštinėje, 1939 metų spalio 5-ąją man pranešė, kad būsiu perkeltas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Linco geležinkelio stotyje mūsų laukė specialus traukinys su prekiniuose vagonuose įrengtais dviviečiais kupė. Vyras, su kuriuo drauge keliavau, pasirodė esąs ne kas kitas kaip buvęs Aukštutinės Austrijos gubernatorius, dr. Heinrichas Gleisneris.

Tarp mūsų užsimezgė įdomus pokalbis. Dr. Gleisneris nuoširdžiai domėjosi mano padėtimi ir sielojosi, kad netgi jam valdant tą kraštą Jehovos liudytojai patyrė daug teisinių problemų. Apgailestaudamas jis pasakė: „Pone Engleitneri, aš negaliu pakeisti to, kas įvyko, bet norėčiau atsiprašyti. Atrodo, mūsų valdžia prastai vykdė teisingumą. Jei jums kada reikės pagalbos, stengsiuosi padėti kiek galėdamas.“ Mūsų keliai vėl susiėjo po karo. Jis padėjo man gauti valstybinę pensiją kaip nacizmo aukai.

„Nušausiu tave“

1939 metų spalio 9-ąją buvau atgabentas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Netrukus kalėjimo tarnautojas sužinojo, kad vienas iš naujokų, tai yra aš, — liudytojas, ir ėmė tyčiotis. Jis mane žiauriai sumušė, o pamatęs, kad neprivers išsižadėti tikėjimo, pareiškė: „Nušausiu tave, Engleitneri. Bet prieš tai parašyk tėvams atsisveikinimo raštelį.“ Galvojau, kokiais žodžiais galėčiau paguosti namiškius, bet kai tik bandydavau rašyti, jis suduodavo man per dešiniąją alkūnę ir raidės išeidavo kreivos. Ir vis tyčiojosi: „Na ir idiotas! Nesugeba net dviejų tiesių linijų  brūkštelėti. Bet tai nekliudo skaityti Bibliją, ar ne?“

Tada išsitraukė pistoletą, įrėmė man į smilkinį ir davė suprasti, kad nušaus, kaip pasakojau pradžioje. Paskui įstūmė į mažą perpildytą kamerą. Teko stovėti kiaurą naktį. Bet užmigti ir nebūčiau galėjęs, nes visą kūną gėlė. „Mirti dėl kažkokios kvailos religijos tikrai neverta“, — „paguodė“ kameros draugai. Dr. Gleisnerį uždarė į gretimą kamerą. Išgirdęs, kas atsitiko, jis liūdnai tarė: „Krikščionys vėl puolami.“

Vieną 1940-ųjų vasaros sekmadienį visiems kaliniams buvo įsakyta dirbti karjere, nors paprastai tą dieną nedirbdavome. Tai buvo bausmė, mat kai kurie kaliniai „nusižengė“. Mums liepė nešioti iš karjero į stovyklą didžiulius akmenis. Du kaliniai bandė vieną užkelti man ant pečių, ir vos nesuklupau po sunkia našta. Tačiau netikėtai į pagalbą atėjo baisusis lagerfiureris (stovyklos prižiūrėtojas) Arturas Rėdlis. Matydamas, kaip iš paskutiniųjų stengiuosi, jis tarė: „Su tokiu svoriu ant nugaros stovyklos niekada nepasieksi! Tuojau mesk!“ Noriai paklusau. Paskui Rėdlis parodė daug mažesnį akmenį: „Paimk šitą ir nešk. Jis lengvesnis.“ Vėliau mūsų prižiūrėtojui paliepė: „Leisk Biblijos tyrinėtojams grįžti į barakus. Šiandien jie dirbo pakankamai.“

Po darbo dienos visada džiaugdavausi dvasinės šeimos draugija. Buvome sugalvoję, kaip skirstyti dvasinį maistą. Vienas brolis ant popieriaus skiautelės užrašydavo Biblijos eilutę ir perduodavo kitiems. Į stovyklą slapta pateko ir Biblija. Ją išardėme ir padalijome į atskiras knygas. Tris mėnesius galėjau turėti Jobo knygą. Paslėpiau ją kojinėse ir nuolat skaitydamas sėmiausi stiprybės.

Galiausiai, 1941-ųjų kovo 7 dieną, lydimi konvojaus, buvome perkelti į Nyderhageno koncentracijos stovyklą. Jaučiausi kaskart blogiau. Sykį su dviem broliais pakavome įrankius. Po darbo turėjome su kita kalinių grupe grįžti į barakus. Vienas iš esesininkų pastebėjo, kad atsilieku, įsiutęs spyrė man ir sunkiai sužalojo. Skaudėjo neapsakomai, bet nepaisydamas kančių kitą dieną išėjau į darbą.

Netikėtas išlaisvinimas

1943-iųjų balandį, Nyderhageno stovyklą evakavus, patekau į mirtininkų stovyklą Ravensbriuke. Birželį netikėtai atsirado  galimybė stovyklą palikti. Tąkart tikėjimo atsisakyti nereikalavo, tiktai pasižadėti visą likusį gyvenimą dirbti priverčiamuosius darbus pas kurį nors ūkininką. Mielai sutikau, kad tik ištrūkčiau iš tų baisumų. Nuėjau pasitikrinti pas stovyklos gydytoją. Šis su nuostaba pažvelgęs sušuko: „Tu vis dar Jehovos liudytojas?!“ „Taip, daktare“, — atsakiau. „Na, tuomet nesuprantu, kodėl turėtume tave paleisti. Kita vertus, tikras palengvėjimas atsikratyti tokio bjauraus padaro.“

Jis ne be reikalo taip pasakė. Mano sveikata buvo visiškai pašlijusi. Oda suėsta utėlių, nuo mušimo viena ausis apkurtusi, visas kūnas aptekęs pūliuojančiais skauduliais. Po 46 mėnesių vargų, nuolatinio alkio ir katorgiško darbo tesvėriau 28 kilogramus. Tokį mane 1943-iųjų liepą paleido iš Ravensbriuko.

Į gimtąjį miestą išsiuntė traukiniu be jokios apsaugos, o grįžęs prisistačiau į gestapo būstinę Lince. Atidavęs dokumentus, pareigūnas perspėjo: „Jeigu manai, kad paleidžiame tave pogrindyje užsiimti tais pačiais darbais, labai apsirinki! Dar kartą pagautas nebeišsisuksi.“

Pagaliau aš namie! Mamos dėka mano kambaryje viskas palikta kaip buvę nuo pat suėmimo 1939-ųjų balandžio 4 dieną. Netgi Biblija tebeguli atversta ant staliuko prie lovos! Parklupęs ant kelių karštai padėkojau Jehovai.

Netrukus buvau paskirtas dirbti kalnuose įsikūrusiame ūkyje. Šeimininkas, mano vaikystės draugas, mokėjo nedidelį atlyginimą, nors to ir neprivalėjo daryti. Prieš karą jis buvo leidęs man savo valdose paslėpti biblinės literatūros, tad džiaugiausi galėdamas ja pasinaudoti ir įgauti dvasinių jėgų. Viską, ko reikėjo, turėjau ir pasiryžau darbuodamasis tame ūkyje sulaukti karo pabaigos.

Slepiuosi kalnuose

Vis dėlto ramus gyvenimas laisvėje truko neilgai. 1943-iųjų rugpjūčio viduryje turėjau prisistatyti karo gydytojui ir pasitikrinti sveikatą. Šis pasakė, kad dėl nesveikos nugaros karo tarnybai netinku. Tačiau po savaitės pakeitė nuomonę ir parašė: „Į frontą vykti gali.“ Kurį laiką karinė valdžia buvo pametusi mano pėdsakus, bet 1945 metų balandžio 17-ąją, prieš pat karo pabaigą, mane surado ir pašaukė į armiją.

Pasiėmęs keletą būtiniausių daiktų ir Bibliją, susiradau prieglobstį kalnuose. Iš pradžių miegojau lauke, bet orai pablogėjo ir iškrito apie pusmetrį sniego. Visas peršlapęs nusigavau iki kalnų trobelės, stovinčios maždaug 1200 metrų virš jūros lygio. Virpėdamas nuo šalčio užsikūriau ugnelę, sušilau ir išsidžiovinau drabužius. Buvau toks pavargęs, kad užmigau ant suolelio priešais ugnį. Praėjus kiek laiko netikėtai pabudau nuo aštraus skausmo. Degė mano drabužiai! Pasivoliojęs  ant grindų šiaip ne taip užgesinau liepsną. Bet ant visos mano nugaros iškilo pūslės.

Kai, labai rizikuodamas, auštant parslinkau į ūkį, šeimininko žmona buvo išsigandusi ir liepė išeiti, sakydama, jog esu ieškomas. Tad nuėjau pas tėvus. Nors šie iškart nesiryžo manęs įsileisti, vis dėlto leido permiegoti daržinėje, o mama aprišo žaizdas. Tačiau po dviejų dienų, tėvams labai nerimaujant, nusprendžiau, jog bus geriau grįžti į kalnus.

1945 metų gegužės 5-ąją mane pažadino baisus triukšmas. Išvydau praskrendančius sąjungininkų lėktuvus. Supratau — Hitlerio režimas žlugo! Jehovos dvasios stiprinamas ištvėriau sunkų išmėginimą ir patyriau, kokie teisingi 55 psalmės 23 eilutės žodžiai, guodę mane per visus vargus. Mečiau savo naštą ant Jehovos, ir nors buvau fiziškai silpnas, jis palaikė mane, einantį „per tamsiausią slėnį“. (Psalmyno 23:4)

Jehovos galybė „tampa tobula silpnume“

Po karo gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Kurį laiką dar dirbau samdiniu pas minėtą draugą kalnų ūkyje. Tik Jungtinių Valstijų okupacinės kariuomenės įsikišimas 1946-ųjų balandį išvadavo mane nuo prievolės visą likusį gyvenimą dirbti priverstinius žemės ūkio darbus.

Karui pasibaigus krikščionys Bad Išlyje ir jo rajone ėmė vėl reguliariai rengti sueigas bei uoliai skelbti gerąją naujieną. Gavau pasiūlymą dirbti naktiniu sargu viename fabrike, dėl to galėjau toliau tarnauti pionieriumi. Laikui bėgant apsigyvenau Sankt Volfgango mieste, o 1949-aisiais vedžiau Teresiją Kurc, turinčią dukrą iš pirmosios santuokos. Išgyvenome drauge 32 metus. 1981-aisiais mano brangi žmona mirė. Slaugiau ją daugiau kaip septynerius metus.

Po Teresijos mirties tęsiau pionieriaus tarnybą ir tai padėjo ištverti skaudžią netektį. Iki šiol tarnauju pionieriumi ir vyresniuoju savo bendruomenėje Bad Išlyje. Kadangi galiu judėti tik su invalido vežimėliu, siūlau leidinius ir kalbuosi su žmonėmis apie Karalystę Bad Išlio parke arba prie savo namų. Pokalbiai apie Šventąjį Raštą man teikia didelį džiaugsmą.

Žvelgdamas į praeitį, dėl pergyventų baisumų kartėlio nejaučiu. Žinoma, kartais išmėginimai labai prislėgdavo, tačiau artimi santykiai su Jehova Dievu padėjo ištverti sunkius momentus. Visiškai pritariu žodžiams, Viešpaties pasakytiems Pauliui: „Mano galybė tampa tobula silpnume.“ Dabar, sulaukęs arti 100 metų, galiu, kaip apaštalas Paulius, tarti: „Džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“ (2 Korintiečiams 12:9, 10)

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Gestapo suimtas (1939 m. balandis)

Gestapo kaltinamasis dokumentas (1939 m. gegužė)

[Šaltinio nuoroda]

Abi nuotraukos: Privatarchiv; B. Rammerstorfer

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kalnai man buvo priebėga

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Foto Hofer, Bad Ischl, Austria