„Laivu pasiekė Kiprą“

TAIP Apaštalų darbų knygoje prasideda pasakojimas apie krikščionių misionierių Pauliaus, Barnabo ir Jono Morkaus apsilankymą Kipre apie 47 m. e. m. (Apaštalų darbų 13:4) Tada kaip ir dabar ši sala buvo svarbus strateginis punktas Viduržemio jūros rytuose.

Romėnai vis kėsinosi į Kiprą ir 58 m. e. m. jį užgrobė. Dar iš seno sala garsėjo įdomia praeitimi: ją buvo užėmę finikiečiai, graikai, asirai, persai, egiptiečiai. Viduramžiais Kiprą valdė kryžiuočiai, frankai, venecijiečiai, paskui osmanai. Nuo 1914-ųjų čia šeimininkavo britai; 1960 metais Kipras atgavo nepriklausomybę.

Dabar pagrindinės šalies pajamos gaunamos iš turizmo. Bet Pauliaus laikais Kipre buvo gausu gamtos išteklių, kuriuos romėnai savanaudiškai eksploatavo. Nuo senovės sala traukė vario kasyklomis; iki romėnų valdymo pabaigos šio metalo išlydyta apie 250000 tonų. Tam sunaudota daugybė miško. Pauliaus kelionės dienomis nemažai miškų jau buvo iškirsta.

 Kipras romėnų valdymo laikais

Leidinyje Encyclopædia Britannica rašoma, kad Julijus Cezaris, o vėliau Markas Antonijus dovanojo Kiprą Egiptui. Bet valdant Augustui sala vėl atiteko romėnams ir čionai reikalus tvarkė — kaip tiksliai nurodo Apaštalų darbų knygos rašytojas Lukas — Romai tiesiogiai pavaldus prokonsulas. Šias pareigas Pauliaus lankymosi metu ėjo Sergijus Paulius. (Apaštalų darbų 13:7)

Pax Romana — Romos palaikomos tarptautinės taikos laikotarpis buvo palankus plisti kalnakasybai Kipre ir dėl to čia klestėjo prekyba. Papildomų pajamų teikė ir dislokuoti romėnų legionai bei piligrimai, plaukdavę į salą šlovinti jos globėjos, deivės Afroditės. Visa tai skatino tiesti naujus kelius, statyti uostus ir prabangius visuomeninius pastatus. Oficialioji kalba buvo graikų. Salos gyventojai garbino ne tik imperatorių, bet ir Afroditę, Apoloną, Dzeusą. Žmones supo gerovė, virte virė socialinis bei kultūrinis gyvenimas.

Toks buvo Kipras Pauliui čia atvykus mokyti apie Kristų. Jau anksčiau saloje darbavosi Pauliaus pirmtakai. Apaštalų darbų knygoje sakoma, kad po krikščionies kankinio Stepono nužudymo kai kurie iš pirmųjų Kristaus sekėjų pasitraukė į Kiprą. (Apaštalų darbų 11:19) Pauliaus bendražygis Barnabas, pats kiprietis, be abejo, buvo geras apaštalo vadovas šioje misionieriškoje kelionėje. (Apaštalų darbų 4:36; 13:2)

Pauliaus pėdomis

Atsekti Pauliaus keliones Kipre ne taip paprasta. Bet archeologai gerai nusimano apie puikų romėnų kelių tinklą. Salos geografija tokia, kad net dabartiniai greitkeliai daugiausia nutiesti tose pačiose vietose, kuriomis tikriausiai keliavo pirmieji misionieriai.

Paulius, Barnabas ir Jonas Morkus išplaukė iš Seleukijos į Salaminą. Kodėl ten, jeigu salos sostinė ir svarbiausias uostas buvo Pafas? Viena, Salaminas buvo įsikūręs rytų pakrantėje, tik už 200 kilometrų nuo žemyne esančios Seleukijos. Nors vietoj jo sostine tapo Pafas, Salaminas liko salos kultūrinis, mokymo ir prekybos centras. Salamine buvo nemaža žydų bendruomenė ir misionieriai ėmė „skelbti Dievo žodį žydų sinagogose“. (Apaštalų darbų 13:5)

Šiandien Salaminas — vien akmenų krūva. Vis dėlto archeologų kasinėjimai liudija apie buvusią miesto didybę ir turtus. Turgavietė, politinio bei religinio gyvenimo  šerdis, yra bene pati didžiausia romėnų agora, atkasta Viduržemio regione. Miesto griuvėsiai, menantys Augusto Cezario laikus, rodo čia buvus įmantraus ornamento grindis, gimnastikos sales, puikias pirtis, stadioną bei amfiteatrą, prabangius mauzoliejus, talpų teatrą, kuriame galėdavo rinktis 15000 žiūrovų! Netoliese dunkso didingos Dzeuso šventyklos liekanos.

Bet šis dievas neapsaugojo miesto nuo gamtos stichijos. 15 m. e. m. smarkūs požeminiai smūgiai sugriovė didumą Salamino; paskui Augustas jį atstatė. 77 m. e. m. miestas vėl buvo sugriautas ir po kurio laiko atstatytas. Ketvirtajame amžiuje Salaminą dar kartą sunaikino keletas žemės drebėjimų ir jo šlovė išblėso. Viduramžiais prieplauka jau buvo uždumblėjusi ir apleista.

Nepasakyta, kaip Salamino gyventojai atsiliepė į Pauliaus skelbimą. Bet apaštalas turėjo skelbti gerąją naujieną daugeliui bendruomenių. Palikę Salaminą, misionieriai galėjo rinktis vieną iš trijų pagrindinių kelių: šiaurinį, kertantį Kirenijos kalnų virtinę, vakarinį per Mesaorijos lygumą išilgai salos ir pietinį.

Manoma, kad Paulius pasuko trečiuoju keliu, kuris tęsėsi per derlingą kraštą su unikaliu raudonu dirvožemiu. Maždaug 50 kilometrų į pietvakarius, prieš posūkį į šiaurinę salos gilumą, buvo įsikūręs Larnakos miestas.

Per visą salą

Šis kelias vedė į senovės miestą Ledrą. Jo vietoje šiandien stovi sostinė Nikosija. Buvusio miesto nelikę nė pėdsako. Bet tarp Nikosijos centrą supančių venecijietiškų sienų, išlikusių nuo XVI amžiaus, vingiuoja triukšminga siaura gatvė, pavadinta Ledros vardu. Nežinoma, ar Paulius lankėsi Ledroje. Biblijoje tiesiog pasakyta, kad misionieriai perėjo „visą salą“. (Apaštalų darbų 13:6) Leidinyje Wycliffe Historical Geography of Bible Lands rašoma: „Tai gali reikšti, jog apskritai buvo aplankytos visos Kipro žydų bendruomenės.“

 Paulius, be abejo, norėjo paskelbti žinią kiek tik įmanoma daugiau kipriečių. Tad, matyt, jis toliau traukė pietiniu keliu iš Ledros per Amatą ir Kurioną — du didelius kosmopolitinius, klestinčius ir gausiai apgyventus miestus.

Kurionas buvo įsikūręs aukštai virš jūros lygio ant uolų, beveik statmenai nusileidžiančių į pakrantę. Šį puikų graikų ir romėnų miestą kaip ir Salaminą 77 m. e. m. sugriovė žemės drebėjimas. Čia likę Apolono šventyklos griuvėsiai, datuojami 100 m. e. m. Miesto stadione tilpdavo 6000 žiūrovų. Apie ištaigingą Kuriono gyventojų buitį liudija gražios mozaikos, puošusios net privačių vilų grindis.

Kelionė į Pafą

Iš Kuriono vaizdingas kelias eina į vakarus per vyndarių regioną vis kildamas aukštyn, kol staiga ima leistis žemyn vingiuodamas per uolėtus skardžius link akmenimis nusėtų paplūdimių. Pasak graikų mitų, kaip tik čionai iš jūros gimė deivė Afroditė.

Kipre iš visų graikų dievybių Afroditė garbinta labiausiai; tai tęsėsi iki antrojo m. e. šimtmečio. Pafas buvo jos šlovinimo centras. Čia deivės garbei kas pavasarį rengdavo didelę šventę. Į ją sugužėdavo piligrimų iš Mažosios Azijos, Egipto, Graikijos, net iš Persijos. Ptolemajams valdant Kiprą, jame buvo propaguojamas faraonų garbinimas.

Romėnų valdymo laikais Kipro sostinė buvo Pafas; jame gyveno prokonsulas. Miestas turėjo teisę kaldinti varines monetas. 15 m. e. m. Pafą sugriovė žemės drebėjimas ir Augustas skyrė lėšų jam, kaip ir Salaminui, atstatyti. Kasinėjimai rodo, kaip prabangiai gyveno pirmojo amžiaus Pafo turtuoliai — plačios gatvės, gausiai išdekoruotos vilos, muzikos mokyklos, gimnastikos salės, amfiteatras.

Tokį Pafą aplankė Paulius, Barnabas ir Jonas Morkus, kur prokonsulas Sergijus Paulius, „išmintingas vyras“, „norėjo pasiklausyti Dievo žodžio“ nepaisydamas, kad tam labai priešinosi burtininkas Elimas. Prokonsulas ‘neatsistebėjo Viešpaties mokymu’. (Apaštalų darbų 13:6-12)

Kipre sėkmingai baigę skelbimo veiklą, misionieriai tęsė darbą Mažojoje Azijoje. Ši pirmoji Pauliaus misionieriška kelionė buvo svarbus žingsnis skleidžiant tikrąją krikščionybę. Knygoje St. Paul’s Journeys in the Greek Orient ta kelionė pavadinta „tikra krikščioniškų misijų ir... Pauliaus misionieriškos veiklos pradžia“. Joje priduriama: „Kipras, kelių, vedančių į Siriją, Mažąją Aziją bei Graikiją, sankirta, tikriausiai buvo pradinis misionieriškų žygių punktas.“ Bet tai buvo tik pirmieji žingsniai. Beveik po dviejų tūkstantmečių krikščionių misionieriškas darbas tęsiamas ir išties galima pasakyti, kad geroji naujiena apie Jehovos Karalystę paskelbta „ligi pat žemės pakraščių“ tiesiogine to žodžio prasme. (Apaštalų darbų 1:8)

[Žemėlapiai 20 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KIPRAS

NIKOSIJA (Ledra)

Salaminas

Pafas

Kurionas

Amatas

Larnaka

KIRENIJOS KALNAGŪBRIS

MESAORIJOS LYGUMA

TROODO KALNAI

[Iliustracija 21 puslapyje]

Pafe Paulius, kupinas šventosios dvasios, apakino burtininką Elimą