Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar dera dvasininkams kištis į politiką?

Ar dera dvasininkams kištis į politiką?

Ar dera dvasininkams kištis į politiką?

„DALYVAUDAMI politikoje galime padėti vargšams. Taip maldininkams sakė Kanados arkivyskupas... Net jei valstybinė santvarka neatitinka Dievo valios, ‘turime įsikišti, kad vargšai nebūtų skriaudžiami’“ (Catholic News).

Dažnai girdime, kaip tituluoti dvasininkai atvirai pritaria kišimuisi į politiką, o neretai ir patys užima politinius postus. Kai kurie iš jų politiką bando reformuoti. Kiti giriami bei prisimenami už pastangas panaikinti rasinę nelygybę ir vergovę.

Vis dėlto daug parapijiečių jaučiasi nesmagiai, kai dvasiniai vadovai palaiko vieną ar kitą pusę politiniais klausimais. Viename žurnalo The Christian Century straipsnyje politinės teologijos tema rašoma, jog „lankantys bažnyčią protestantai ne kartą smerkė agitacines savo pastorių kalbas“. Religingų žmonių manymu, bažnyčia yra per šventa veltis į politiką.

Dėl to kyla svarbių klausimų, kurie rūpi visiems, norintiems gyventi geresniame pasaulyje. Ar krikščionijos dvasininkai gali pertvarkyti politiką? * Ar politika yra Dievo priemonė geresnei valdžiai ir tobulesniam pasauliui sukurti? Ar krikščionybė turėjo būti naujas būdas imtis politikos?

Kaip atsirado politika Kristaus vardu?

Knygoje The Early Church istorikas Henris Čadvikas sako, jog pirmiesiems krikščionims „visiškai nerūpėjo įgyti valdžią šiame pasaulyje“. Jie buvo „nepolitinė, romi ir taiki bendruomenė“. Leidinyje A History of Christianity sakoma: „Krikščionys tvirtai tikėjo, jog niekam iš jų nevalia užimti valdininko posto... Ipolitas teigė, kad iki pat trečiojo šimtmečio pradžios pagal istorinį krikščionių paprotį valstybės pareigūnas, norintis tapti Bažnyčios nariu, turėjo atsisakyti pareigų.“ Tačiau susirinkimuose pamažu iškilo vyrai, kurie geisdami valdžios ėmėsi vadovauti ir pasivadino skambiais titulais. (Apaštalų darbų 20:29, 30) Kai kurie norėjo būti ne tik religiniai, bet ir politiniai lyderiai. Tokią galimybę jiems suteikė netikėti Romos valdžios pokyčiai.

Romos imperatorius pagonis Konstantinas 312 m. e. m. ėmė palankiai žiūrėti į nominaliąją krikščionybę. Kad ir keista, vyskupai sutiko su juo bendradarbiauti mainais už privilegijas. „Bažnyčia darėsi vis įtakingesnė sprendžiant svarbius politinius klausimus“, — rašė Henris Čadvikas. Kaip dvasininkus paveikė dalyvavimas politikoje?

Politikos įtaka dvasininkams

Mintį, kad Dievas naudosis religiniais vadais kaip politikais, ypač pabrėžė įtakingas penktojo amžiaus katalikų teologas Augustinas. Jo įsivaizdavimu, bažnyčia turės valdyti tautas bei įgyvendinti taiką. Tačiau istorikas H. Velsas rašė: „Kilni idėja sukurti pasaulyje Dievo valdžią žlugo. Tai aiškiai liudija penktojo—penkioliktojo amžiaus Europos istorija.“ Krikščionija neatnešė taikos Europai, juo labiau — pasauliui. Krikščionybe šiandien pasitiki vis mažiau žmonių. Kas atsitiko?

Tie, kurie tvirtino skelbiantys krikščionybę, pasinėrė į politiką, ir nors turėjo gerų ketinimų, ėmė elgtis žiauriai. Pamokslininkas ir Biblijos vertėjas Martynas Liuteris išgarsėjo bandymais reformuoti Katalikų bažnyčią. Tačiau drąsiai stodamas prieš jos doktrinas patraukė maištingus žmones, siekiančius politinių tikslų. Pradėjęs reikšti nuomonę politiniais klausimais, Liuteris prarado daugelio pagarbą. Valstiečius, maištaujančius prieš engėjus kunigaikščius, jis iš pradžių rėmė. Bet kai maištininkai griebėsi smurto, paragino didikus maištą numalšinti. Žuvo tūkstančiai valstiečių. Nenuostabu, kad Liuterį jie laikė išdaviku. Liuteris kunigaikščius dar skatino sukilti prieš katalikybę išpažįstantį imperatorių. Protestantai (taip pavadinti Liuterio sekėjai) faktiškai įkūrė politinį judėjimą. Kaip Liuterį paveikė valdžia? Sugadino. Iš pradžių smerkęs kitatikių persekiojimą, vėliau pats ragino politinius bičiulius deginti tuos, kurie nepritarė kūdikių krikštui.

Didžiulę politinę įtaką darė ir žymus Ženevos dvasininkas Jonas Kalvinas. Kai Migelis Servetas pareiškė, jog Trejybės dogma nepagrįsta Šventuoju Raštu, Kalvinas, veikdamas kaip politikas, pasmerkė Servetą ir šis buvo sudegintas ant laužo. Koks siaubingas nukrypimas nuo Jėzaus mokymų!

Galbūt šie vyrai pamiršo, kad Biblijoje, 1 Jono 5:19, sakoma: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas.“ Ar jie tikrai norėjo pertvarkyti savo meto politiką? O gal tetroško valdžios bei įtakingų draugų? Šiaip ar taip, jie turėjo atsiminti įkvėptus Jėzaus mokinio Jokūbo žodžius: „Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku.“ (Jokūbo 4:4) Jokūbas žinojo, ką Jėzus buvo pasakęs apie savo sekėjus: „Jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ (Jono 17:14)

Daugelis sutinka, jog krikščionims nevalia pritarti blogiui, tačiau atsisako būti politiškai neutralūs — „ne iš pasaulio“. Jų nuomone, toks neutralumas kliudo Kristaus sekėjams rodyti meilę kitiems. Bažnyčios vadovai, jų teigimu, turi kalbėti atvirai ir padėti įveikti korupciją bei neteisybę. Bet ar būdami politiškai neutralūs, kaip mokė Jėzus, negalime rūpintis kitais? Ar krikščioniui įmanoma laikytis atskirai nuo skaldančios politikos ir kartu suteikti pagalbą artimui? Apie tai kitame straipsnyje.

[Išnaša]

^ pstr. 5 Pagal Tarptautinių žodžių žodyną, politika yra „valstybės valdžios veikla: valstybės vidaus reikalų ir santykių su kitomis valstybėmis tvarkymas“.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Trokšdami politinės galios, religiniai vadai bendradarbiavo su tokiais valdovais kaip imperatorius Konstantinas

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Kodėl žinomi religiniai vadai kišosi į politiką?

Augustinas

Liuteris

Kalvinas

[Šaltinių nuorodos]

Augustinas: ICCD Photo; Kalvinas: Portrait by Holbein, from the book The History of Protestantism (Vol. II)