„Vainikas ir Liudijimas“

„TADA Jehojada išvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam vainiką ir Liudijimą. Paskelbę jį karaliumi ir patepę, jie plojo“ (2 Karalių 11:12). Štai taip Karalių knygoje aprašomas karaliaus Jehoašo vainikavimas. Kaip matyti, Jehojada jaunajam karaliui uždėjo ne tik vainiką, karališkos valdžios simbolį, bet ir Liudijimą. Kas buvo tas Liudijimas? Kodėl per šią vainikavimo ceremoniją jis buvo uždėtas valdovui ant galvos?

Hebrajiškas žodis, čia išverstas „Liudijimas“, dažniausiai reiškia Dešimt Įsakymų arba visą Dievo Įstatymo teisyną (Išėjimo 31:18; Psalmyno 78:5, A. Rubšio vertimas). Štai Biblijos vertime The Jerusalem Bible (1966), 2 Metraščių 23:11, kur aprašoma ta pati karaliaus vainikavimo ceremonija, sakoma: „Tada jie išvedė karaliaus sūnų, vainikavo jį ir uždėjo ant jo Įstatymą.“ Tačiau tame pačiame vertime, 2 Karalių 11:12, vietoj to paties hebrajiško žodžio, reiškiančio „Liudijimas“, randame žodį „apyrankės“. Iš kur toks skirtumas?

Viename žymiame Biblijos žinyne vokiečių kalba (Herders Bibelkommentar) aiškinama, kad kai kuriems Biblijos vertėjams sunku įsivaizduoti karalių, kuris nešiotų ant galvos ar rankos Įstatymą. Kadangi 2 Samuelio 1:10 paminėta, kad karalius Saulius mūvėjo apyrankę ir ant galvos turėjo vainiką, tų vertėjų manymu, 2 Karalių 11:12 originalo kalba turėjo būti „vainikas ir apyrankės“. Bet pagrindo taip manyti nėra. Žodžio „Liudijimas“ pakeitimas žodžiu „apyrankės“ būtų radikalus Biblijos teksto pakeitimas.

Dėl šios priežasties į naują minėto vertimo redakciją (The New Jerusalem Bible, 1985) buvo grąžinta mintis apie Įstatymą, arba Įstatymo sandorą. Jame skaitome, kad Jehojada „davė jam sandoros nuorašą“. Bet ar iš tikro Jehojada Jehoašui „Liudijimą“ davė? Tiesa, hebrajiškas veiksmažodis, čia išverstas „uždėjo“, gali reikšti ir „davė“. Tačiau ir Karalių, ir Metraščių knygose jis pavartotas vieną kartą – kalbant apie vainiką ir apie Liudijimą. Be to, tas veiksmažodis eina iškart po hebrajiško žodžio, reiškiančio „ant“. Taigi, teisingas vertimas turėtų būti „uždėjo ant“. Tiek vainikas, tiek Liudijimas jaunajam karaliui Jehoašui buvo „uždėtas“ – taip rašoma ir Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertime.

Tad kodėl ir kaip vyriausiasis kunigas „uždėjo“ Jehoašui Liudijimą? Štai ką apie tai rašo vokiečių biblistas Otas Tenijus (Otto Thenius): „Įstatymas – knyga, kurioje buvo surašyti per Mozę duoti įstatymai. Iš pradžių karaliui ant galvos uždėjo vainiką, paskui simboliškai uždėjo ir palaikė Įstatymą“ (Die Bücher der Könige). Panašią mintį išreiškė ir biblistas Ernstas Bertau (Ernst Bertheau): „Įstatymo uždėjimas [karaliui ant galvos] turėjo simbolinę reikšmę. Tai reiškė, kad karalius įpareigojamas valdyti juo vadovaudamasis“ (Die Bücher der Chronik).

Dievas buvo įsakęs, kad gavęs valdžią karalius turi pasidaryti Įstatymo nuorašą, visą gyvenimą jį skaityti ir juo vadovautis (Pakartoto Įstatymo 17:18–20). Taigi uždėti „Liudijimą“ karaliui ant galvos galbūt reiškė: nors ir tapo tautos valdovu, karalius nėra viršesnis už Jehovos Įstatymą. Deja, vyriausiajam kunigui Jehojadai mirus, Jehoašas šią svarbią pamoką per laiką pamiršo. Jis nustojo garbinti Jehovą ir galiausiai mirė nuo žudikų rankos (2 Metraščių 24:17–25).