Skaitytojų klausimai
◼ Ar Jehonatanas užsitraukė Jehovos nemalonę dėl to, kad valgė medaus, nors karalius Saulius karius buvo prisaikdinęs nieko nevalgyti?
Saulius prisaikdino karius: jeigu šie, nepasibaigus kovai su priešais, ką nors valgys, užsitrauks prakeiksmą. Tačiau nepanašu, kad Jehonatanas, tą priesaiką sulaužydamas, būtų užsitraukęs Jehovos nemalonę.
Apie tai, kas tądien nutiko, rašoma 1 Samuelio 14:24–45. Po Jehonatano žygdarbio įgavę drąsos, izraelitai stojo į kovą su filistinais. Karalius Saulius tą dieną karius buvo prisaikdinęs: „Tebūna prakeiktas tas, kas valgytų ką nors iki vakaro, iki atkeršysiu savo priešams“ (24 eilutė). Jehonatanas apie šią priesaiką nieko nežinojo ir, kad atgautų jėgas, suvalgė šiek tiek medaus. Kiti kariai, išvargę nuo ilgos kovos, nusidėjo, nes pjovė gyvulius ir valgė jų mėsą su krauju. Tai sužinojęs, Saulius pastatė aukurą Jehovai. Jis nenumanė, ką buvo padaręs jo sūnus.
Kai Saulius teiravosi Jehovos dėl tolesnių kovos su priešais veiksmų, Jehova jam neatsakė. Per Tumimus (tikriausiai metant burtą) Saulius sužinojo, kad Jehonatanas sulaužė priesaiką, kuria buvo prisaikdinti kariai. Ar tikrai Jehonatanas nusikalto?
Prisiminkime, su kokia nuostata Saulius karius prisaikdino. Karalius sakė: „Iki [aš] atkeršysiu savo priešams.“ Pergalės prieš filistinus jis siekė ne tam, kad pašlovintų Dievą. Tokia priesaika Saulius karius prisaikdino dėl to, kad turėjo neteisingą požiūrį į karališką valdžią, arba dėl to, kad siekė pasirodyti esąs uolus. Dievas tokiai priesaikai nepritarė. Iš dalies dėl jos izraelitai valgydami kraujingą mėsą nusidėjo. Jeigu vyrai nebūtų buvę šios priesaikos susaistyti, jie tikriausiai būtų susiradę kokio maisto ir turėję jėgų persekioti filistinus ir galutinai juos nugalėti.
Dievas leido per Tumimus atskleisti, kad Jehonatanas (pats to nežinodamas) sulaužė Sauliaus duotą priesaiką, tačiau tai nereiškia, kad jis tokiai priesaikai pritarė. Biblijoje nepasakyta, kad Jehova laikė Jehonataną kaltu. Kaip skaitome, Jehonatanas buvo pasiruošęs prisiimti atsakomybę ir būti nubaustas, tačiau viskas susiklostė taip, kad jo gyvybė buvo išsaugota. Kariai apgynė Jehonataną sakydami, kad tądien jis veikė „išvien su Dievu“, ir kažkokiu būdu jį išpirko. Tolesniais metais Jehonatanas džiaugėsi Jehovos palankumu, o jo tėvas darė vieną klaidą po kitos.
◼ Kiek Izraelyje buvo teisėjų, tokių kaip Samsonas ir Gideonas?
Skaičius priklausys nuo to, kuo laikysite kai kuriuos izraelitus. Tačiau galima tvirtai teigti, kad po Jozuės mirties iki Samueliui tapus pranašu Izraelyje teisėjais tarnavo 12 vyrų.
Mozės ir Jozuės dienomis teisėjais Izraelyje buvo kai kurie seniūnai. Jie išklausydavo ir spręsdavo tautiečių bylas (Išėjimo 18:21, 22; Jozuės 8:33; 23:2). Po Jozuės mirties tauta nustojo garbinti Jehovą teisingai. Izraelitus ėmė engti kitos tautos, todėl, kaip rašoma Teisėjų 2:16, „Jehova pašaukdavo jiems teisėjų, kad šie gelbėtų juos nuo plėšikų rankos.“ Pirmiausia Jehova savo tautos teisėju, arba gelbėtoju, pašaukė izraelitą vardu Otnielis (Teisėjų 3:9). Po jo teisėjais buvo paskirti Ehudas, Šamgaras, Barakas, Gideonas, Tola, Jayras, Iftachas, Icbanas, Elonas, Abdonas ir Samsonas.
Be šių 12 izraelitų teisėjų, Biblijoje paminėta, kad tautą teisė Debora, Elis ir Samuelis (Teisėjų 4:4; 1 Samuelio 4:16–18; 7:15, 16). Tačiau Debora pirmiausia vadinama pranaše ir minima šalia teisėjo Barako, kuris vadovavo gelbėjant Izraelį nuo engėjų. O Elis pirmiausia buvo vyriausiasis kunigas – ne gelbėtojas, vadovaujantis izraelitams mūšyje už laisvę (Nehemijo 9:27). Taigi, nepaisant to, kad Debora ir Elis irgi teisė Izraelio tautą, priskaičiuoti juos prie 12 vyrų, kurie buvo Jehovos tiesiogiai pašaukti būti Izraelio teisėjais, nėra pagrindo. Apaštalų darbų 3:20 sakoma, kad Jehova teisėjus siuntė „iki pranašo Samuelio dienų“. Kadangi ši laiko riba ženklina teisėjų laikotarpio pabaigą, Samuelis ir jo sūnūs prie Izraelio teisėjų, arba gelbėtojų, irgi nepriskaičiuojami (1 Samuelio 8:1).