Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Biblijoje sakoma, kad dalykui patvirtinti reikia bent dviejų liudininkų (Sk 35:30; Įst 17:6; 19:15; Mt 18:16; 1 Tim 5:19). Tad kodėl vyrui išprievartavus susižadėjusią merginą laukuose ir nesant liudininkų, galinčių patvirtinti, kad ji šaukėsi pagalbos, kaltu pagal Mozės Įstatymą būdavo laikomas tik jis, o ne abu?

Įstatymas, kurį randame Pakartoto Įstatymo 22:25–27, buvo skirtas ne vyro kaltei įrodyti – ir taip buvo aišku, kad jis kaltas. Tas įstatymas apibrėžė, kokiomis aplinkybėmis mergina laikoma nekalta. Pažiūrėkime į kontekstą.

Pakartoto Įstatymo 22:23, 24 rašoma apie tai, kad „vyras mieste sutinka susižadėjusią merginą ir su ja sugula“. Šioje situacijoje jis yra kaltinamas svetimavimu, nes anuomet susižadėjusi mergina visuomenėje buvo laikoma ištekėjusia. O kaip su merginos kalte? Ten pat rašoma, kad „ji, mieste būdama, nešaukė pagalbos“. Jei būtų šaukusi, kiti tikrai būtų ją išgirdę ir apgynę. Bet kadangi pagalbos nešaukė, ji svetimavo. Vadinasi, kalti buvo abu.

Toliau Įstatyme rašoma apie kitokį atvejį: „Tačiau jei vyras sutinka susižadėjusią merginą laukuose ir ją išprievartauja, mirtimi bus nubaustas tik vyras – dėl to, kad su ja sugulė, – o merginos neliesite. Ji nepadarė nuodėmės ir nenusipelno mirties. Tai prilygsta nusikaltimui, kai žmogus užpuola artimą ir jį nužudo. Vyras ją užpuolė laukuose ir ji šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas gelbėtų“ (Įst 22:25–27).

Tokiu atveju teisėjai merginą išteisindavo. Kodėl? Jie tikėjo, kad „ji šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas gelbėtų“. Taigi mergina nebūdavo kaltinama padariusi nuodėmę. Tačiau vyrą pripažindavo kaltu ir dėl išprievartavimo, ir dėl svetimavimo, nes jis privertė su juo sugulti susižadėjusią merginą.

Tad nors minėtas įstatymas buvo skirtas apibrėžti, kokiomis aplinkybėmis mergina laikoma nekalta, vyras išprievartavimu ir svetimavimu jame kaltinamas pagrįstai. Nėra abejonių, kad teisėjai viską rūpestingai ištirdavo ir nuosprendį paskelbdavo remdamiesi tuo, kas buvo aiškiai išdėstyta ir ne sykį pakartota Dievo duotame Įstatyme (Įst 13:14; 17:4; Iš 20:14).