BELIZAS — maža šalis, tačiau iš kitų išsiskiria gamtos įvairove: atogrąžų miškais, žalsvai melsvais vandenimis, skalaujančiais begalę pakrantėje išsibarsčiusių salų. Bet žavėtis galima ne vien nuostabiu kraštovaizdžiu.

Čia namus sau randa šimtai paukščių ir kitokių rūšių gyvūnų, tarp jų: ryškių spalvų plokščiasnapiai tukanai, taip pat raganosiams giminingi Centrinės Amerikos tapyrai, turintys ištęsiamą straubliuką ir gebantys mikliai judėti tiek sausumoje, tiek po vandeniu. Be to, veisiasi vienumą mėgstantys jaguarai. Belizas didžiuojasi pirmu pasaulyje jaguarų draustiniu.

Kadaise dabartinėje šios šalies teritorijoje gyveno majai. Nors XVI amžiuje ten išsilaipino ispanų konkistadorai, visų majų žemių jie neužkariavo. Vėliau tą teritoriją kolonizavo britai ir 1862 metais pavadino Britų Hondūru. 1981-aisiais kolonija atgavo nepriklausomybę.

 Belizo gyventojų etninė sudėtis marga kaip ir viskas aplink. Didžiausios etninės grupės yra kreolų, garifūnų, majų ir metisų. Žmonės ten draugiški ir pagarbūs. Kalbėdami su suaugusiais, vaikai dažnai į juos kreipiasi „mis“ arba „misteri“, o atsakydami į klausimą priduria „taip, madam“ arba „ne, sere“.

Jehovos liudytojų bendruomenės irgi įvairiakalbės: amerikiečių gestų, anglų, Belizo kreolų, ispanų, kinų bendrinės, majų mopanų ir vokiečių žemaičių. 2013 metais Kristaus mirties minėjime, neskaitant pačių liudytojų, dalyvavo maždaug kas keturiasdešimtas šalies gyventojas.