DAUGELIS abejoja tuo, ką skaito arba girdi per žinias. Pavyzdžiui, 2012 metais Jungtinėse Valstijose vienos Galupo instituto atliktos apklausos metu respondentams buvo užduotas klausimas, kiek, jų manymu, patikimi, tikslūs ir išsamūs naujienų pranešimai laikraščiuose, TV bei radijo laidose. Šeši iš dešimties atsakė, jog nelabai patikimi arba visiškai nepatikimi. Ar toks nepasitikėjimas pagrįstas?

Nemažai žurnalistų ir organizacijų, kurioms šie dirba, teigia, jog daro viską, kad pranešimai būtų tikslūs ir informatyvūs. Vis dėlto yra priežasčių tuo abejoti. Aptarkime kai kurias iš jų.

• ŽINIASKLAIDOS MAGNATAI. Pagrindines žiniasklaidos priemones savo rankose turi kelios labai galingos korporacijos. Nuo jų daugiausia priklauso, kokia informacija bus pateikiama, kiek ir kas akcentuojama. Kadangi dauguma korporacijų yra pelno siekiančios, žiniasklaidos politiką nulemia ekonominiai interesai. Savininkams nenaudingi straipsniai gali taip ir neišvysti dienos šviesos.

• VYRIAUSYBĖ. Žiniasklaidoje daugiausia dėmesio skiriama politikams ir vyriausybės veiklai. Vyriausybė siekia įtikinti visuomenę, kad ši remtų jos vykdomą politiką ir valdžios atstovus. Kadangi žiniasklaida stengiasi įtikti šalies valdžiai, žurnalistai su ja glaudžiai bendradarbiauja.

•  REKLAMA. Kad išsilaikytų, daugumoje šalių žiniasklaida turi užsidirbti pinigų, o didžioji jų dalis gaunama iš reklamos. Jungtinėse Valstijose iš reklamos žurnalai gauna nuo 50 iki 60 procentų pajamų, laikraščiai — 80 procentų, komercinė televizija ir radijas — 100 procentų. Suprantama, užsakovai neremia programų, kurios nepalankiai nušviečia jų veiklą ar prastai atsiliepia apie jų produkciją. Jei kuris nors žiniasklaidos šaltinis netenkina, galima reklamuotis kitur. Tai žinodami redaktoriai gali cenzūruoti rėmėjams nenaudingus naujienų pranešimus.

• NESĄŽININGUMAS. Ne visi žurnalistai sąžiningi. Pasitaiko, kad išgalvoja net nebūtų istorijų. Pavyzdžiui, prieš kelis metus vienas žurnalistas Japonijoje panoro įrodyti, jog Okinavoje nardytojai niokoja koralus. Neradęs jokių įkalčių, pats keletą koralų aplaužė ir nufotografavo. Norint visuomenę apgauti, galima sufalsifikuoti net nuotraukas. Jų retušavimo technologijos pasiekė tokį lygį, kad kai kurių klastočių nustatyti neįmanoma.

• POŽIŪRIO FORMAVIMAS. Kartais net ir neginčijamus faktus žurnalistai pakreipia norima linkme — vienus pateikia, o kitų ne. Pavyzdžiui, futbolo komanda rungtynes pralaimi dviejų taškų skirtumu. Tai — faktas. Tačiau kodėl komanda pralaimėjo, žurnalistai gali interpretuoti labai įvairiai.

• NUTYLĖJIMAS. Kad prikaustytų dėmesį, ruošdami straipsnį ar reportažą žurnalistai neretai praleidžia kai ką svarbaus, kas galėtų sukelti abejonių. Dėl to vieni faktai išpučiami, kiti sumenkinami. Kadangi televizijos diktoriams ir radijo komentatoriams daug informacijos kartais tenka perskaityti vos per minutę, svarbios detalės gali būti tiesiog praleistos.

•  KONKURENCIJA. Pastaraisiais dešimtmečiais labai padaugėjus televizijos kanalų, žiūrovų, pamėgusių tik vieną kanalą, itin sumažėjo. Norėdami juos sudominti, žinių rengėjai priversti pasiūlyti ką nors unikalaus, kas prikaustytų dėmesį. Apie šią tendenciją knygoje Media Bias teigiama: „[Televizijos] naujienos tapo tikru pramoginiu reginiu, kai šokiruojančius vaizdus keičia malonūs akiai, o pasakojimai [kaip niekada anksčiau] sutrumpinami tiek, kiek žiūrovas dar geba sutelkti dėmesį.“

• KLAIDOS. Žurnalistai — tik žmonės, taigi ir jie klysta. Klaidingai parašytas žodis, ne ten padėtas kablelis ar gramatinė klaida gali iškreipti sakinio prasmę. Kartais patikrinami ne visi faktai. Koją pakišti gali ir skaitmenys — per skubėjimą vietoje 100 000 lengva parašyti 10 000.

• KLAIDINGOS PRIELAIDOS. Tiksliai perteikti informaciją nėra taip lengva, kaip neretai manoma. Tai, kas atrodo teisinga šiandien, gali pasirodyti klaidinga rytoj. Pavyzdžiui, Žemė kadaise buvo laikoma Saulės sistemos centru. Dabar žinome, kad ji sukasi aplink Saulę.

Nors neišmintinga būti labai patikliam, tai nereiškia, kad negalima tikėti niekuo. Svarbiausia, neprarandant smalsumo, informacija nepasitikėti aklai.

Biblijoje rašoma: „Ar ne ausis svarsto žodžius, kaip gomurys ragauja maistą?“ (Jobo 12:11) Štai keletas patarimų, kurie padės ištirti, ką skaitome ir girdime.

• KAS PRANEŠA? Ar informuoja patikimas, autoritetingas asmuo arba organizacija? Kuo garsėja laida ar spaudinys — rimtumu, o gal sensacijų vaikymusi? Kieno finansuojamas?

• KUO REMIASI? Ar akivaizdu, kad faktai visapusiškai ištirti? Gal pagrįsti tik vienu šaltiniu? Ar šaltiniai patikimi ir objektyvūs? Įvertintos visos nuomonės ar jaučiamas subjektyvumas?

• KOKS TIKSLAS? Pamąstykite: „Reportažas skirtas informuoti ar palinksminti? O gal juo siekiama ką parduoti ar paremti kokią idėją?“

• KOKIU TONU KALBAMA? Kuomet naujienų pranešime jaučiamas pyktis, pagieža, kritika, peršasi išvada, jog norima užsipulti, o ne objektyviai pateikti faktus.

• AR IŠLAIKYTAS NUOSEKLUMAS? Ar faktai derinasi su pateiktais kituose straipsniuose? Jeigu ne, juos vertinkite atsargiai!

• AR INFORMACIJA NEPASENUSI? Kartais tai, kas buvo tiesa prieš 20 metų, nebūtinai yra tiesa šiandien. Antra vertus, jeigu įvykiai tebesirutulioja, ar tai — naujausia ir išsamiai nušviesta informacija?

Taigi ar žiniasklaida galima pasitikėti? Puikų patarimą davė išmintingasis karalius Saliamonas. Jis rašė: „Neišmanėlis tiki kiekvienu žodžiu, bet išmintingas apsvarsto kiekvieną žingsnį“ (Patarlių 14:15, Brb).