Džonas Foksas ir jo neramūs laikai

AR ŽMONIJA pasimokė iš savo klaidų? Pagalvokite apie tai, kai skaitysite Džono Fokso (John Foxe) gyvenimo istoriją. Šis anglas ėmėsi plunksnos, vildamasis, kad jo knygos skaitytojai pasibaisės anuomet daromais neapsakomais žiaurumais ir jų nebekartos.

Džono Fokso raštai, išleisti Reformacijos laikais, išties šimtus metų darė didžiulę įtaką Anglijos žmonėms. Savo veikalą, pavadintą Acts and Monuments of the Church, jis rašė daugiau kaip ketvirtį amžiaus, ir, kai kurių manymu, tai — antra po Biblijos knyga, taip stipriai paveikusi anglų kalbą bei kultūrą.

Pavojingi laikai

Džonas Foksas gimė Bostone (Anglija) 1516-ais ar 1517-ais metais, maždaug tuo metu, kada, kaip manoma, Martynas Liuteris prie Vitenbergo (Vokietija) bažnyčios durų prikalė savo 95 protesto tezes. Foksas buvo auklėjamas kaip Romos katalikas ir išgarsėjo tais laikais, kai reformatai ėmė kritikuoti Katalikų bažnyčios mokymus.

Įstojęs į Oksfordo universitetą, be kitų dalykų, studijavo graikų bei hebrajų kalbą, todėl galėjo skaityti Bibliją originalo kalbomis. Matyt, dėl to jo katalikiški įsitikinimai susvyravo. Kolegos pradėjo galvoti, kad jaunuolis palaiko protestantų pusę, ir savo įtarimais pasidalino su fakulteto vadovybe. Nuo tada jį imta atidžiai stebėti.

1543 metais Foksas užbaigė magistro studijas ir galėjo būti įšventintas į kunigus. Tačiau šito atsisakė, nes nesutiko su priverstiniu celibatu. Įtampa pasiekė kulminaciją. Įtariamas erezija, — o tą įrodžius grėsė mirtis — 1545-aisiais jis paliko universitetą. Atsisakęs daug žadančios akademinės karjeros, Foksas įsidarbino repetitoriumi vienoje šeimoje Vorikšyre (Warwickshire) netoli Stratfordo prie Eivono. Čia susituokė su Agnese Randel.

Iš Koventrio kilusi Agnesė vyrui papasakojo apie ten gyvenusią našlę Smit, savo vaikus mokiusią Dešimties Dievo įsakymų ir pavyzdinės Jėzaus maldos, dažnai vadinamos „Tėve mūsų“. Kadangi viso šito mokė ne lotynų, o anglų kalba, už tokį „nusikaltimą“ buvo sudeginta ant laužo kartu su dar šešiais panašiai „prasižengusiais“ žmonėmis. Tokia baisi neteisybė supykdė gyventojus, todėl vyskupas paleido gandą, jog nuteistieji susilaukė atpildo už „didesnę nuodėmę“ — esą penktadieniais ir per kitus pasninkus valgydavę mėsą.

Iš kur kankiniai galėjo gauti paskaityti Bibliją anglų kalba? Maždaug prieš pusantro šimto metų, nepaisydamas bažnyčios draudimo, Džonas Viklifas (John Wycliffe) jau buvo išvertęs ją iš lotynų kalbos į anglų ir apmokęs  žmones skelbti Biblijos žinią. Tokie skelbėjai, arba lolardai, * nuolat keliaudavo iš vienos vietos į kitą ir skaitydavo žmonėms ranka perrašytas Biblijos dalis, kurias visada nešiodavosi su savimi. Tačiau šią veiklą parlamentas ėmė drausti ir 1401 metais išleido įstatymą, leidžiantį vyskupams suiminėti, kankinti ir deginti ant laužo visus erezijos skleidėjus.

Baimindamasis arešto Foksas su šeima persikėlė į Londoną ir vėliau stojo protestantų pusėn. Čia gyvendamas į anglų kalbą vertė vokiečių reformatų traktatus, įvairius veikalus iš lotynų kalbos, parašė ir kelis savo traktatus.

Taip pat ėmė kaupti istorinę medžiagą apie lolardų veiklą Anglijoje. 1554 metais šį darbą užbaigė ir Strasbūre (dabar Prancūzijos miestas) išleido nedidelę 212 puslapių knygą lotynų kalba. Tai buvo Fokso garsaus veikalo Acts and Monuments of the Church pirmasis leidimas, kurį po penkerių metų jis papildė iki daugiau kaip 750 didelio formato puslapių.

Nepakantos vaisiai

Reformacijos laikais Europoje buvo išžudyta tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. 1553 metais Anglijos karaliene tapo arši katalikė, vėliau praminta Kruvinąja Mere. Kadangi dar 1534-aisiais Anglija atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios, nauja karalienė pasiryžo grąžinti šalį popiežiaus įtakon. Per penkerius Merės valdymo metus apie 300 vyrų ir moterų, tarp jų ir protestantų bažnyčios vadovai, buvo apkaltinti erezija ir sudeginti. Daugelis kitų mirė kalėjime.

Foksui pavyko išvengti bausmės, nes tuoj po Merės karūnavimo su šeima paspruko į Bazelį (Šveicarija). 1559-aisiais, praėjus vieneriems metams nuo Merės sesers protestantės Elžbietos karūnavimo, drauge su kitais tremtiniais grįžo į Angliją. Tais pačiais metais  karalienė vėl įteisino Viršenybės aktą *, kuriuo pasiskelbė aukščiausia Anglijos bažnyčios galva. Dėl to 1570-aisiais popiežius Pijus V karalienę Elžbietą atskyrė nuo Bažnyčios. Netrukus aikštėn iškilo ne vienas tarptautinis sąmokslas nužudyti protestantiškąją karalienę. Elžbietos įsakymu šimtai katalikų buvo apkaltinti išdavyste ir nužudyti.

Kaip toli krikščioniškosios bažnyčios — katalikų ir protestantų — nuklydo nuo Jėzaus Kristaus mokymų! „Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“, — mokė Jėzus (Mato 5:44). Kadangi nei katalikai, nei protestantai nesilaikė šio aiškaus nurodymo, krikščionybei užtraukė didelę gėdą, o būtent tai ir buvo išpranašauta Biblijoje. Apie netikrus krikščionis apaštalas Petras rašė: „Dėl jų bus niekinamas tiesos kelias“ (2 Petro 2:1, 2).

Foksas užbaigia knygą

Grįžęs į Angliją Foksas ėmėsi ruošti kitą, papildytą savo knygos leidimą. Joje aprašomus įvykius kai kurie skaitytojai galėjo paliudyti patys. Pirmasis papildytas leidimas anglų kalba pasirodė 1563-iaisiais. Knygoje buvo apie 1800 puslapių bei nemažai medžio raižinio technika sukurtų detalių iliustracijų. Ji iškart tapo perkamiausia knyga.

Po septynerių metų pasirodė antrasis šio veikalo leidimas. Jį sudarė du tomai — per 2300 puslapių ir 153 iliustracijos. Dar po metų Anglijos bažnyčia išleido įsakymą visose katedrose bei kiekvieno dvasininko namuose šalia Biblijos turėti bent po vieną Fokso knygos egzempliorių. Tai buvo daroma patarnautojų ir lankytojų labui. Greitai šiuo pavyzdžiu pasekė ir parapijų bažnyčios. Knygoje esančios iliustracijos palikdavo neišdildomą įspūdį, tad ji pravertė net ir neraštingiesiems.

Tuo metu Foksas jau palaikė puritonus — protestantus, įsitikinusius, kad nepakanka tik atsiskirti nuo Romos katalikų bažnyčios. Jie mokė, kaip privalu atsikratyti visų katalikybės apraiškų. Ironiška, tačiau tokia savo nuostata puritonai užsitraukė protestantiškos Anglijos bažnyčios nemalonę. Kodėl? Anglijos bažnyčia nebuvo atsisakiusi daugelio katalikiškų papročių ir doktrinų.

Kadangi Džonas Foksas atskleidė žvėriškumą, daromą religijos vardu, ir aprašė tai, kas vyko jo neramiais laikais, šis veikalas dar ne vieną šimtmetį formavo anglų požiūrį į religiją ir politiką.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

DŽONO FOKSO „KANKINIŲ KNYGA“

Romos katalikų bažnyčiai nesiliaujant kovoti su reformatoriais, Europoje tokie istorikai kaip Žanas Krespenas (Jean Crespin) ėmė rinkti duomenis apie savo šalyje persekiojamus ir nukankintus žmones. * Todėl ir Fokso veikalas Acts and Monuments of the Church buvo pramintas „Kankinių knyga“. Vėliau, kai pasirodė peržiūrėti ir sutrumpinti šio veikalo leidimai, pastarasis pavadinimas išstūmė oficialų, sugalvotą paties rašytojo.

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

© Classic Vision/age fotostock

[Iliustracija 27 puslapyje]

Džonas Viklifas išsiunčia savo mokinius, lolardus, skelbti Biblijos žinią

[Šaltinio nuoroda]

From the book The Church of England: A History for the People, 1905, Vol. II

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

From Foxe’s Book of Martyrs