Grožio ir grakštumo įsikūnijimas

„Žirgus pamilau išsyk. Jie tokie gražūs ir išsiskiria nepaprastu gracingumu“ (ŽIRGININKYSTĖS SPECIALISTAS TOMAŠAS).

DĖL grakštumo ir nežabotos energijos daugelis žirgus laiko gražiausiais gyvūnais. Žmones žavi, kai šie stojasi piestu, kanopomis kasa žemę, išdidžiai prunkščia ir drąsiai šauna į priekį. Tai tikras grožio įsikūnijimas.

Amžiams bėgant įvairaus klimato juostose ir geografinėse vietovėse išvesta daugybė žirgų veislių. Vieni gražiausių yra grynaveisliai arabų žirgai. Jie priskiriami prie „karštakraujų“. Jų energija, greitis, ištvermė ir imlumas yra savybės, būtinos lenktyniniams žirgams.

Įdomu, kad Lenkija, viena iš Centrinės Europos šalių, gali pasigirti ilgametėmis šių eiklių ristūnų veisimo tradicijomis. Kai kurie vertingiausi ir geriausios kilmės arabų ristūnai, žirgininkų ir tos srities žinovų nuomone, siejami su Lenkija. Kaip tai gali būti? Būtent jiems ir uždavėme šį ir kitus klausimus.

Kaip vertinami arabų veislės žirgai

Apie grynaveislius arabų žirgus pakalbėkime kiek plačiau. Ši veislė visada asocijuojasi su Vidurio Rytais. Patyręs žirgų augintojas Tomašas aiškina: „Beduinų gentys šimtmečiais puoselėjo ir saugojo šios veislės grynumą. Griežta atranka ir kruopšti priežiūra padėjo išvesti labai vertingą veislę. Dažniausiai šie žirgai būna šyvi, bėri, kaštanai, rečiau — juodi.“

Žaneta, kita aistringa arabų žirgų augintoja, sako: „Jie nepaprastai gražūs ir laikomi gryniausios ir seniausios veislės žirgais.“ Šie žirgai pasižymi ne tik ugningu temperamentu, bet ir drąsa bei ištverme. Jų galingi plaučiai plačioje krūtinėje idealiai pritaikyti ilgoms distancijoms.

Iš Arabijos į Lenkiją

„Kaip arabų žirgai pateko į Lenkiją?“ — klausiame Tomašo, turinčio savo žirgyną.  „Kadangi XVI amžiuje karaliaus pasiuntinys ne kartą keliavo į sultono rūmus Stambule, grįždamas iš tokių kelionių jis galėjo parsigabenti ir žirgų. — aiškina Tomašas. — Tačiau jokių abejonių nekyla dėl to, kad Lenkijoje šiuos žirgus pradėta veisti XVIII amžiaus pabaigoje.“ Patyrusi arabų žirgų augintoja Izabela Pavelec-Zavacka (Izabela Pawelec-Zawadzka) pabrėžia grafo Vaclavo Ževuskio (Wacław Rzewuski) vaidmenį. Būdamas Rytų kultūros žinovas, jis „inicijavo ir organizavo ekspedicijas žirgams iš Arabijos atsivežti“. Šitaip į Europą buvo atgabenti 137 grynaveisliai žirgai.

Ževuskio atkaklumas ir darbštumas davė vaisių: 1817 metais Lenkijos rytuose, Podlaskio Januve (Janów Podlaski), buvo įkurtas pirmasis arabų žirgų veislynas. „Pradžia teikė daug vilčių. Žirgus prižiūrėjo kvalifikuoti augintojai, — pasakoja Tomašas. — Bet per Europą praūžę du pasauliniai karai nusiaubė Lenkijos žirgynus. Dauguma arklių krito, pabėgo ar buvo pagrobti.“ Tačiau po Antrojo pasaulinio karo praėjus kuriam laikui žirgininkystę pavyko atgaivinti.

Dabar Lenkijoje arabiškieji žirgai auginami mažiausiai 30 žirgynų. Dviejų šimtmečių patirtis padeda išauginti pačius geriausius žirgus. Todėl Lenkija tapo vienu iš žymiausių arabų veislės žirgų auginimo centrų. Čia rengiamos kasmetinės prestižinės parodos ir aukcionai sutraukia žirgininkystės specialistus ir entuziastus iš viso pasaulio.

Kasdienė priežiūra

Norint išauginti puikios formos išskirtinai grynaveislius žirgus, reikia tinkamai jais rūpintis. Kito žirgyno savininkė Malgožata aiškina: „Prižiūrėti arabų veislės žirgus išties nelengva. Kad pavyktų išlaikyti gerą fizinę būklę ir išvaizdą, juos turime šerti subalansuotais, karštakraujams žirgams pritaikytais pašarais. Ypač daug dėmesio reikia skirti kumelėms prieš pat joms atsivedant kumeliuką.“ * Kokie pašarai žirgams geriausi?

Malgožata tęsia: „Iš ryto žirgus šeriame šienu, kuriame yra visų būtinų maisto medžiagų, įskaitant vitaminus ir mineralus. Ypač maistingos avižos, sumaišytos su kapotais šiaudais, taip pat miežių bei kviečių sėlenos. Bet iš tikrųjų žirgai labiausiai mėgsta sultingą žalią pašarą — žolę arba mėlynžiedę liucerną, — bulves, morkas, runkelius. Žiemą augintojai dažniausiai perka jau paruoštus pašarus, kuriuose gausu baltymų. Arabiškiesiems žirgams reikia ir laižomosios druskos su mineralais ar žolelėmis, kad apmalšintų jų karštą temperamentą. Tačiau reikia pasakyti, jog net ir kokybiškiausias šienas arba kiti pašarai neatstoja vešlios ganyklos. Ir galiausiai žirgams visą  laiką reikia švaraus vandens — drumzlino jie negers.“

Svarbu nuolat prižiūrėti ir žirgų kailį bei karčius: kruopščiai valyti, švelniai masažuoti specialiais šepečiais ir glostyti. Tačiau, kaip aiškina Tomašas, reikia ir dar kai ko: „Būtina kasdien valyti kanopas — taip žirgas apsaugomas nuo įvairių ligų, tarp jų ir vėžio. Ypač akylai turime stebėti akis, šnerves, lūpas ir ausis.“ Žaneta priduria: „Kad žirgas būtų sveikas ir geros sportinės išvaizdos, jam reikia erdvės pabėgioti, taip pat smėlio, purvo arba žolės pasivolioti. Kai pabėgęs risčia arba pašuoliavęs žirgas suprakaituoja, jį būtina užkloti gūnia, o paskui išvalyti kailį.“

Žirgininkystės specialistai pabrėžia būtinybę jautriai reaguoti į kiekvieno žirgo poreikius. Malgožata tai aiškina taip: „Manoma, jog arabų veislės žirgai turi šeštą pojūtį — mėgsta žmogaus draugiją, prisilietimą, apkabinimą. Tokia meilės išraiška ugdo žirgo pasitikėjimą, kuris ilgainiui perauga į visišką atsidavimą raiteliui. Į šypseną, apkabinimą ar skanėstą, pavyzdžiui, morką ar gabalėlį cukraus, jis atsako linksmu žvengimu. Kas myli žirgus, juos prižiūrėti — vienas malonumas.“ Tomašas savo aistrą jiems apibūdina taip: „Žirgus pamilau išsyk. Jie tokie gražūs ir išsiskiria nepaprastu gracingumu. Bet pelnyti jų pasitikėjimą nėra lengva. Man reikėjo ne vienerių metų.“

Žirgų ateitis

Nuo neatmenamų laikų žmonės žavėjosi žirgų — ypač arabų veislės — grožiu, greičiu, veržlumu, jėga, sumanumu ir užmezgė su jais ypatingus ryšius. Deja, tais ryšiais buvo piktnaudžiaujama per karus, kur žūdavo šimtai žirgų. Tačiau valdant Dievo Karalystei žirgai žmonėms tarnaus tik kilniems tikslams — jų Kūrėjo Dievo Jehovos šlovei.

[Išnaša]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kumelė ir kumeliukas

 [Iliustracijos 16 puslapyje]

Kasdien reikia:

1. Rūpestingai šukuoti kailį ir karčius

2. Valyti kanopas

3. Rodyti meilę

[Iliustracija 17 puslapyje]

Eržilai šėlioja po sniegą