Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Tiltas, kurį atstatydavo vis iš naujo

Tiltas, kurį atstatydavo vis iš naujo

Tiltas, kurį atstatydavo vis iš naujo

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BULGARIJOJE

ŠIAURĖS Bulgarijos centrinėje dalyje per Lovečo miestą tekančios Osemos upės krantus jungia tiltas su stogu, sienomis ir langais. Šio įspūdingo statinio istorija ne mažiau įdomi nei pačių žmonių, kuriems jis turėjo tarnauti.

Vienas pirmųjų šį tiltą aprašė austrų geologas Amis Buė, apsilankęs Loveče pirmoje XIX amžiaus pusėje. Jo žodžiais tariant, tai buvo „dengtas akmeninis tiltas su savotiška puošmena — ant jo įrengtomis krautuvėlėmis“. Taigi šis neįprastas statinys ne tik teikė gyventojams susisiekimo „paslaugas“, jungdamas abi Lovečo dalis, bet ir buvo miesto turgus! Tad nenuostabu, kad jis tapo vietos įžymybe.

Pirmasis dengtas Lovečo tiltas buvo iš medžio, o ne iš akmens. Tačiau dėl dažnų potvynių, kurie jį apgriaudavo, tiltą vis reikėdavo remontuoti. O 1872 metais upės srovė tiltą nubloškė visiškai, ir miestiečiai neteko šios gyvybiškai svarbios susisiekimo grandies.

Atstatyti tokį tiltą — darbas ne iš lengvųjų. Todėl buvo nutarta pasamdyti garsų bulgarų architektą Kolijų Fičetą (Nikolą Fičevą). Šis turėjo suprojektuoti ir pastatyti naują, tvirtesnį tiltą.

Naujoviškas sumanymas

Fičetas nusprendė nekeisti pačios idėjos ir suprojektavo dengtą tiltą su parduotuvėlėmis. Visai 84 metrų ilgio ir 10 metrų pločio konstrukcijai laikyti architektas panaudojo atramines kolonas, kurios, žiūrint iš viršaus, buvo ovalo formos. Šios 5 metrų aukščio atramos siauruoju galu buvo atsuktos prieš srovę ir turėjo naujovišką detalę — angas viršutinėje kiekvienos kolonos dalyje, kad potvynio metu pro jas galėtų tekėti vanduo. Ant atramų Fičetas uždėjo masyvias ąžuolines sijas ir lentas. Likusiai statinio daliai, kartu su šešiasdešimt keturiomis per tilto ilgį abiejose jo pusėse išsidėsčiusiomis parduotuvėlėmis, architektas panaudojo bukmedį. Stogas taip pat buvo iš bukmedžio, padengtas geležies lakštais.

Fičeto projektas buvo įdomus dar ir tuo, kad, užuot tilto sijoms sujungti panaudojęs geležines tvirtinimo detales bei nukaldintas vinis, jis pasirinko medinius kaiščius ir sankabas. Medžio grindinys buvo padengtas akmenimis, paskui žvyru. Dieną į vidų šviesa patekdavo pro langelius sienose ir stogo angas. Tamsiu paros metu degdavo šviestuvai. Naujo tilto projektavimas ir statyba truko apie trejus metus [1].

Gyvenimas ant tilto

Koks gyvenimas virė ant tilto? Štai ką papasakojo vienas lankytojas: „Pirkėjus, praeivius ar šiaip stebėtojus retai tesutrukdydavo pravažiuojantis automobilis, vežimas, su nešuliais ant nugaros žingsniuojantis asilas. Žmonių balsai susiliedavo su triukšmu, sklindančiu iš alavuotojų dirbtuvių, [...] prekeiviai garsiai šūkaudami siūlė savo prekes. Tiltas gyveno savo gyvenimą. Daugybėje spalvingų krautuvėlių būdavo ligi lubų prikrauta vilnonių juostų, karolių ir kitko. Visur jausdavai savitą ritmą ir tradicijas.“

Ant tilto žmonės eidavo ne vien apsipirkti, bet ir papramogauti, mat daugelio parduotuvėlių šeimininkai buvo muzikantai. Minėtas lankytojas priduria: „Vienoje kirpykloje dirbę penki ar šeši kirpėjai gerai grojo — daugiausia styginiais instrumentais. Jie neretai tam rasdavo laiko, o klientai mielai palaukdavo, kol baigsis koncertas.“ Po Pirmojo pasaulinio karo kai kurie kirpėjai įkūrė vadinamąjį Kirpėjų orkestrą.

Ištinka nelaimė

Fičeto pastatytas dengtas tiltas apie penkiasdešimt metų atlaikė potvynius, karus ir kitas negandas. Tačiau 1925-aisiais, naktį iš rugpjūčio antrosios į trečiąją, Lovečo dangus nusidažė raudoniu — gražus miesto tiltas paskendo didžiulėse liepsnose ir pavirto pelenais. Kodėl atsitiko ta nelaimė? Iki pat šios dienos niekas tiksliai nežino, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas, ar tyčinis padegimas. Vienaip ar kitaip, abi Lovečo dalys vėl liko be jas jungiančio tilto.

Naujas dengtas tiltas buvo pastatytas 1931 metais. Išilgai jo tiek kairėje, tiek dešinėje pusėje vėl iškilo krautuvėlės ir dirbtuvės [2]. Tačiau šį kartą medį ir akmenį pakeitė plienas ir betonas. Tilto konstrukcija labai skyrėsi nuo tos, kurią buvo suprojektavęs Fičetas. Stogas buvo padarytas iš stiklo, o centrinė tilto dalis palikta be sienų. 1981—1982 metais tiltą rekonstravo pagal pradinį Kolijaus Fičeto projektą [3].

Lovečo dengtas tiltas su puošniomis krautuvėlėmis — miesto simbolis ir statytojų meistriškumo vaisius. Dabar čia vėl kaip kadaise mielai užsuka tiek miestiečiai, tiek svečiai.

[Žemėlapis 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BULGARIJA

SOFIJA

Lovečas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

2-a nuotrauka: From the book Lovech and the Area of Lovech