Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Stebime pasaulį

Stebime pasaulį

Stebime pasaulį

„Jūrų gelmės yra pats didžiausias gyvūnų arealas planetoje. Taip pat — vienas atšiauriausių [...]. Tačiau, kur pažvelgtume, — visur pilna gyvių, o vietomis jų net knibždėte knibžda“ (NEW SCIENTIST, BRITANIJA).

Neseniai Harisburge (Pensilvanijos valstija, JAV) buvo paskelbtas toks teisinis precedentas: vienas Federacinio teismo teisėjas pareiškė, jog „valstybinėse mokyklose dėstyti evoliucijos teorijai alternatyvų požiūrį, kad visa materija buvo sukurta, prieštarauja konstitucijai“ (NEW YORK TIMES, JAV).

Vienos 2005-aisiais atliktos apklausos duomenimis, „evoliucijos teoriją atmeta 51 procentas amerikiečių“ (NEW YORK TIMES, JAV).

Brisbano (Australija) zoologijos sode gyvena 175 metų milžinė — 150 kilogramų sverianti Galapagų salų vėžlė Harieta. Tai „seniausias pasaulyje žinomas gyvūnas“ (AUSTRALIAN BROADCASTING CORPORATION).

Šveicarų tyrinėtojai atrado, kad kai kurių rūšių kukurūzai nuo šaknis graužiančių lervų apsigina patys. Jie paskleidžia dirvožemyje tam tikrą kvapą, kuris privilioja šiomis lervomis mintančias apvaliąsias kirmėles (DIE WELT, VOKIETIJA).

Nufotografuotas milžiniškas galvakojis

Pietų Japonijoje, netoli Bonino salos, mokslininkai pirmą kartą nufotografavo milžinišką galvakojį natūralioje aplinkoje. Jie primaustė ant kabliukų krevečių minkštimo bei nedidelių kalmarų ir viršum jų pakabino kameras. Maždaug 900 metrų gylyje pasirodęs galvakojis buvo kokių 8 metrų ilgio.

„Dinozaurai ėdė žolę“

Kaip praneša agentūra „Associated Press“, „mokslininkai labai nustebę“, kad „dinozaurai ėdė žolę“. Tokią išvadą jie priėjo ištyrę Indijoje rastą suakmenėjusį zauropodų mėšlą. Kodėl mokslininkus tai nustebino? Pasak pranešimo, iki tol vyravo požiūris, kad „žolės atsirado gerokai vėliau, dinozaurams jau išnykus“. Be to, manyta, jog zauropodų „dantys nebuvo tokie, kuriais galėtų ėsti dygią žolę“. Tyrimų grupės vadovė, paleobotanikė Karolina Stromberg sako: „Daugelis žmonių nė neįsivaizdavo, kad [zauropodai] galėjo būti žolėdžiai.“

Kaip bitės skraido?

Juokaujama, neva inžinieriai įrodę, kad bitės negali skraidyti. Tokiems „sunkiems“, tankiai plasnojantiems vabzdžiams, regis, turėtų būti neįmanoma pakilti. Paslapčiai atskleisti „skrendančios bitės buvo nufilmuotos 6000 kadrų per sekundę dažniu“, — rašo New Scientist. Inžinieriai bičių skridimo techniką pavadino „neįprasta“. Vienas iš tyrinėtojų aiškina, kad vabzdžio „sparnelis švysteli atgal, nubrėždamas 90 laipsnių lanką, apsiverčia ir grįžta į pradinę padėtį — ir taip 230 kartų per sekundę. [...] Tai panašu į sraigtą, kuris ne tik sukasi aplink savo ašį, bet dar turi ir besisukiojančias mentes“. Šis atradimas galbūt padės inžinieriams patobulinti propelerį ir sukurti manevringesnių skraidymo aparatų.

Dainuojančios pelės

„Pelės dainuoja ir [...] jų tuoktuvių dainos ne ką prastesnės už paukščių čiulbėjimą“, — rašo New Scientist. Tai ultragarsai, kurių tonas per aukštas, kad žmogaus ausis galėtų jį pagauti. Greičiausiai todėl šio „dainavimo“ taip ilgai niekas negirdėjo. Tyrinėtojai iš Sent Luiso (Misūrio valstija, JAV) nustatė, jog „pelių skleidžiami garsai susideda iš atskirų taktų ir turi muzikinę temą, o tai iš esmės atitinka dainos apibrėžimą“. Taigi peles galima laikyti „privilegijuotųjų klubo“ nariais: be jų, iš žinduolių dainuoti geba tiktai banginiai, delfinai, kai kurių rūšių šikšnosparniai ir, suprantama, žmonės.