Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Priešiškas nusistatymas: kur glūdi jo šaknys?

Priešiškas nusistatymas: kur glūdi jo šaknys?

Priešiškas nusistatymas: kur glūdi jo šaknys?

KODĖL žmogus prieš kitą nusistatęs? Priežasčių gali būti įvairių, bet pakalbėkime apie dvi pačias dažniausias: 1) ieško „atpirkimo ožio“ arba 2) negali atleisti už skriaudą.

Kaip jau aname straipsnyje minėjome, užėjus negandai dažnai ieškoma, ką apkaltinti. O žymūs asmenys, versdami priekaištus kokiai nors mažumai, formuoja visuomenės nuomonę. Rodos, jie žino, ką sako. Taip liaudį ir nuteikia. Štai paprastas pavyzdys: Vakarų šalyse ekonominio nuosmukio tarpsniu imigrantai laikomi kaltais, kad sumažėjo galimybės įsidarbinti, nors dažniausiai dirba tokius darbus, kokių vietiniams neįsiūlysi.

Kitąkart priešiškumą galima paaiškinti istorinėmis aplinkybėmis. „Neapsiriksime tvirtindami, kad rasizmo ideologiją ir panieką juodaodžiams išugdė vergovinė santvarka“, — pažymima pranešime „UNESCO prieš rasizmą“. Vergų pirkliai mėgino pateisinti savo gėdingą verslą sakydami, jog afrikiečiai — nevisaverčiai žmonės. Paskui „antrarūšiais“ imta laikyti ir kitų kolonijų čiabuvius. Liaudies sąmonėje toks nepagrįstas nusistatymas gyvuoja iki šiol.

Patyrusios priespaudą ir neteisybę, į savo senuosius skriaudėjus tebešnairuoja daugelis tautų. Štai Airijos katalikai su protestantais nesantaikoje gyvena jau nuo XVI amžiaus, kai katalikus persekiojo ir trėmė Anglijos valdovai. Vidurio Rytų musulmonai negali pamiršti, kaip žvėriškai su jais per kryžiaus žygius elgėsi vadinamieji krikščionys. O serbų ir kroatų priešiškumą Balkanuose užaštrino civilių žudynės per Antrąjį pasaulinį karą. Iš šių pavyzdžių matome, kad praeities konfliktai giliai į sąmonę įrašo, kas tavo „priešas“, ir tada jau sunku reikalus spręsti taikiai.

Kai požiūris perimamas nesąmoningai

Sociologai atkreipia dėmesį, kad mažas vaikas prieš nieką nėra nusistatęs ir noriai žaidžia su kitos rasės bendraamžiu. O dešimties ar vienuolikos metų jau „rūšiuoja“ žmones pagal tautybę, rasę, tikybą. Vaikystėje, kai formuojasi charakteris, įgyjama ir tam tikra pasaulėžiūra. Paskui šia vertybių sistema dažnas vadovaujasi visą likusį gyvenimą.

Kaip tad formuojasi negatyvus požiūris? Atžarių pastabų kieno nors adresu vaikas prisiklauso iš tėvų, draugų, mokytojų. Kartais nereikia nė žodžių — darbai byloja aiškiau. Dar prisideda kaimynų nuomonė, laikraščiai, radijas, televizija. Nors jaunuolis apie savo nemėgstamą žmonių grupę mažai težino arba visai nieko nežino, kol suauga, būna jau tvirtai įsisąmoninęs, kad jie „antrarūšiai“ ir nepatikimi. Galbūt net jaučia širdyje neapykantą.

Turizmui, komercijai plėtojantis, tautų ir skirtingų kultūrų sąlytis didėja. Bet dažniausiai, jeigu kas yra tvirtai prieš kitus nusistatęs, nuomonės keisti nenori. Tūkstančiams, galbūt net milijonams žmonių priskiria vieną stereotipą, tarsi jie visi turėtų tas pačias blogas savybes. O jei dėl kurio kyla koks nemalonumas, tai dar sykį „įrodo“, kokie jie netikę. Būna, kad iš nemėgstamos grupės kai kas padaro ir gerą įspūdį. Tačiau žmogus randa pateisinimą — esą, tai išimtis.

Keiskime požiūrį

Nors tokį nepagrįstą priešiškumą dauguma iš principo smerkia, neretai ir patys į kitus kreivai žiūri. Tik nenori šito pripažinti. Kartais sako, kad jei nuomonę pasilaikai sau, — nesvarbu, kokio esi nusistatymo. Bet iš tikrųjų svarbu, nes priešiškumas žmones skaldo, žeidžia. Nedraugiškai nusiteiki galbūt per nežinojimą, o ilgainiui, žiūrėk, imi ir neapkęsti. Anot rašytojo Čarlzo Kalebo Koltono (1780?—1832), „kai kurių žmonių nekenčiame, nes nepažįstame; jų ir nepažinsime, nes nekenčiame“. Tačiau jei priešiška nuostata įgyjama, galima jos ir atsikratyti. Kaip?

[Rėmelis 7 puslapyje]

Ko moko religija: pakantos ar priešiškumo?

Knygoje The Nature of Prejudice Gordonas Olportas rašo, kad, „apskritai paėmus, bažnyčios lankytojai prieš kitus nusistatę labiau nei tie, kurie į bažnyčią neina“. Stebėtis nėra ko, — juk religija, užuot skiepijusi toleranciją, dažnai tik kursto priešiškumą. Dvasininkija, pavyzdžiui, ilgus amžius skleidė antisemitines idėjas. Kaip pažymima knygoje A History of Christianity, Hitleris kartą pasakęs: „Dėl žydų mano politika tokia pat kaip Katalikų bažnyčios pastaruosius 1500 metų.“

Per Balkanų konfliktą nei stačiatikių, nei katalikų religija nepaskatino į gera — neišmokė būti tolerantiškų, gerbti kitatikius kaimynus.

Panašiai Ruandoje vieni kitus — savo bendratikius — žudė bažnyčių nariai. Kaip pažymima laikraštyje National Catholic Reporter, tai buvo „tikrų tikriausias genocidas, už kurį, deja, atsakingi ir katalikai“.

Pati Katalikų bažnyčia pripažįsta, kad elgėsi netolerantiškai. Popiežius Jonas Paulius II 2000 metais per visuotines mišias Romoje atsiprašė už „praeities klaidas“. Atskirai paminėjo „religinį nepakantumą ir žydų, moterų, kolonizuotų tautų, imigrantų, vargšų bei dar negimusių kūdikių diskriminaciją“.

[Iliustracija 6 puslapyje]

Viršuje: pabėgėlių stovykla, Bosnija ir Hercegovina, 1995 m. spalio 20 d.

Du Bosnijos serbų pabėgėliai laukia pilietinio karo pabaigos

[Šaltinio nuoroda]

Photo by Scott Peterson/Liaison

[Iliustracija 7 puslapyje]

Nekęsti išmokstama

Priešišką nuostatą vaikas gali perimti iš tėvų, nusižiūrėti iš televizijos, išmokti iš kitų