Namakvalando kasmetinis stebuklas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PIETŲ AFRIKOJE

Įvairiaspalvės gėlės — kiek tik gali užmatyti. Neretam atvykėliui širdis suspurda krūtinėje išvydus šį vaizdą — Namakvalando žemė pasikeičia tiesiog akyse. „Iš pirmo žvilgsnio, — žavisi viena keliautoja, — žiedai primena lavą, lėtai tekančią pro uolų plyšius ir kiekvieną kampelį užliejančią ryškia oranžine spalva.“

Kodėl šis pavasarinis persimainymas toks nepaprastas? Namakvalandas — neaprėpiama, sausringa sritis Pietų Afrikos šiaurvakariuose. Kalnai ir upė, vadinama Oranžine, atstoja šiaurinę sieną. Už Šveicariją didesnis Namakvalandas (maždaug 50000 kvadratinių kilometrų) nuo tos upės driekiasi į pietus apie porą šimtų kilometrų — kone dar tiek pat lieka iki Keiptauno. Šioje nederlingoje vietovėje temperatūra bemaž ištisus metus dieną būna 40 laipsnių Celsijaus, o naktį nukrenta iki minus aštuonių. Tik menkus paviršinius bei sūrokus požeminius vandenis turinti žemė visai nepatraukli — kol įvyksta stebuklas.

Paprastai išdžiūvusios Namakvalando lygumos kasmet po lietų nuo pirmųjų rugpjūčio dienų iki rugsėjo vidurio apsipila gėlėmis. Oranžiniai, geltoni, rožiniai, balti, tamsiai raudoni, žydri bei purpuriniai žiedai apkloja laukus. Kadangi įspūdingas reginys tetrunka kelias savaites, iš viso pasaulio suvažiavę turistai nekantriai jo laukia.

Kad dykvietė sužydėtų visu puikumu, reikia pakankamai lietaus ir saulės. Paskui visi tikisi, kad neatūš karšti rytų vėjai, antraip gyvybė greit išdegtų ir gležni žiedeliai išbluktų.

Nemažai priklauso ir nuo gėlių sėklingumo. Tačiau daugelis sėklų sudygsta ne kasmet, o tik esant palankiems orams. Vienos išleidžia daigelius po metų, kitos išguli kelis sezonus, laukdamos tinkamų sąlygų. „Yra sėklų, kurios turi apsaugos mechanizmą, neleidžiantį per anksti sudygti, — aiškina dar viena turistė.  — Užuot prasikalusios po pirmojo lietaus per karštymetį, gėlytės išlenda tik užėjus vėsiems ir drėgniems orams, tinkamiems joms augti bei išlikti.“

Kritulių kiekis ir karšti vėjai lemia vis kitokį laukų apdarą: vienais metais jis būna puošnesnis nei kitais. Knygoje Namaqualand—South African Wild Flower Guide rašoma: „Kadangi kiekviena gėlių rūšis sudygsta esant tam tikrai temperatūrai, o pirmieji lietūs gali iškristi nuo balandžio iki liepos (šių mėnesių oro temperatūra skirtinga), kasmet veši vis kitos rūšys, nelygu liūčių pradžia.“

O kokia įvairovė žiedų! Čia tarpsta per 4000 rūšių gėlių — kiekviena savitos formos, spalvos ir daigumo. Kai kur vos viename kvadratiniame metre pamatysi 10—20 skirtingų rūšių! Prieš puikų peizažą nublanksta net dailininko paletė. Sunku rasti žodžių kvapą gniaužiančiai Namakvalando didybei apibūdinti.

Vis dėlto dailininkus, poetus, rašytojus tas stulbinantis vaizdas įkvepia. Pietų Afrikos poetas D. J. Opermanas mąstė: „Žemėje vyko didžioji sėja, kai... iš Viešpaties geriausių sėklų maišo per skylę pabiro vertingos sėkliukės.“ Kitas susižavėjęs rašė: „Atrodo, lyg dykuma būtų perbėgusi vaivorykštė, visur palikdama spalvotus pėdsakus.“ Dar kita stebėtoja pasakė: „Šios neaprėpiamos grožybės skatina branginti nepaprastą Jehovos, mūsų Kūrėjo, dosnumą bei išmintį.“

Kasmetinis pasakiškas Namakvalando pasikeitimas, be kita ko, liudija, jog Kūrėjas gali panaudoti tokius biologinius procesus atkurti žemėje Rojų amžinam ištikimų ir dėkingų Jo tarnų malonumui. (Psalmyno 37:10, 11, 29) Tuomet „tyrai ir dykumos džiūgaus, stepės pražys pievų gėlėmis“. (Izaijo 35:1, Brb)

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Visi laukai, maždaug 50000 kvadratinių kilometrų plotai, pasipuošia gėlėmis