Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jaudinantis susitikimas su pilkaisiais banginiais

Jaudinantis susitikimas su pilkaisiais banginiais

Jaudinantis susitikimas su pilkaisiais banginiais

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MEKSIKOJE

Prisiartinus prie miegančio banginio, ypač stiprų įspūdį padaro jo dydis. Esi tiesiog priblokštas. Gali girdėti ritmingą milžino alsavimą ir net ant savo odos pajausti lašelius, susidarančius nuo jo iškvepiamo garo. Pasijunti stovįs priešais gyvūną, kuris yra už tavo supratimo bei vaizduotės ribų, kažką paslaptingą, įsikūnijusį neįtikėtiname juodame cilindre (Vandenynų tyrinėtojas Žakas Ivas Kusto).

ŠIE žodžiai puikiai išreiškia ir mūsų jausmus, kuriuos patyrėme, kai Kalifornijos pusiasalio Magdalenos įlankos (Meksika) mirguliuojančiuose vandenyse motorine valtele artėjome prie pilkųjų banginių. Seniai troškome pamatyti šiuos didingus gyvūnus, kurie kasmet atkeliauja čia į lagūnas poruotis bei vesti jauniklių.

Gidas išjungė motorą ir ėmė tyliai irtis. Atrodė, banginiai į tai nekreipia dėmesio. Stebėjome poravimosi ritualą — jie vartėsi, leido čiurkšles ir nardė į dugną demonstruodami uodegos plaukmenis. Kai kurie „šnipinėjo“ — iškišdavo galvą iš vandens ir žiūrėdavo.

Gidas paaiškino, jog nors taisyklės draudžia prisiartinti prie banginių mažiau nei per 30 metrų, dažnai kokia smalsi patelė bei jaunikliai patys priplaukia prie valčių ir leidžiasi paliečiami!

Kad banginiai išliktų

Po šio susitikimo panorome apie banginius sužinoti daugiau. Pasirodo, XIX amžiuje Ramiojo vandenyno rytinėje dalyje uolūs medžiotojai juos buvo beveik išnaikinę. Po kurio laiko, sumažėjus banginio taukų bei kaulų paklausai, gyvūnų vėl pagausėjo. Praėjusio šimtmečio pradžioje, kai laivai tapo „plaukiojančiais fabrikais“, kuriuose buvo įmanoma apdoroti skerdieną, medžioklė atsinaujino. Ir vėl Ramiojo vandenyno rytuose pilkieji banginiai atsidūrė prie išnykimo ribos.

1947-aisiais Tarptautinė banginių medžioklės komisija ėmėsi griežtos pilkųjų banginių apsaugos. Pastaraisiais metais Meksikos vyriausybė netgi įsteigė kelis draustinius bei Viskaino biosferos rezervatą. * Dabar maždaug 26000 pilkųjų banginių populiacijai išnykimas nebegresia.

Nepaprasta migracija

Vasarą pilkieji banginiai praleidžia tolimojoje šiaurėje, Beringo bei Čiukčių jūrose. Čia, misdami smulkiais vėžiagyviais, jie kaupia riebalus 16000 kilometrų kelionei į pietus, į Kalifornijos lagūnas ir atgal. Plaukdami 5—10 kilometrų per valandą greičiu, banginiai tikslą pasiekia per du tris mėnesius. Kol keliauja ir tuos kelis mėnesius, kuriuos praleidžia Kalifornijos vandenyse, jie gyvena beveik vien iš savo riebalų atsargų, todėl netenka daug svorio.

Pirmosios lagūnose pasirodo jauniklių besilaukiančios patelės; čia, ramiuose vandenyse, jos atveda palikuonius. Banginukai gimsta uodega į priekį, o tada kuo greičiau iškeliami į vandens paviršių, kad įkvėptų oro. Gimdančiai patelei padeda kitos dvi, vadinamosios tetos; jos atlieka pribuvėjų darbą. Nėštumas trunka 12—13 mėnesių; patelė atsiveda po vieną jauniklį kas dveji treji metai. Tik įsivaizduokite naujagimį, kurio svoris — apie 700 kilogramų, o ilgis — 5 metrai!

Apie aštuonis mėnesius jauniklis minta motinos pienu; jo riebumas 53 procentai — dešimt kartų riebesnis nei karvės. Lagūnose banginiai praleidžia du tris mėnesius, nuo sausio iki kovo vidurio. Per tą laiką jaunikliai sukaupia storą sluoksnį riebalų, kurie palaiko juos kelionėje į šiaurę ir šildo šaltesniuose Arkties vandenyse.

Po nepamirštamų įspūdžių, patirtų stebint pilkuosius banginius jų areale, ta informacija apie juos mums pasirodė nepaprastai įdomi. Šie gyvūnai paskatino apmąstyti Psalmyno 148:7 žodžius: „Šlovinkite Viešpatį nuo žemės, didieji jūros gyvūnai ir vandenyno gelmės.“

[Išnaša]

^ pstr. 9 Tarptautinė banginių medžioklės komisija medžioti leidžia tik vietiniams Aliaskos bei Sibiro gyventojams, nes tai — jų pragyvenimo šaltinis. Tokia tvarka pilkiesiems banginiams išėjo į naudą. Dėl savo elgesio, apie kurį užsiminė ir mūsų gidas, šie gyvūnai vietos gyventojų laikomi draugiškais.

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

KAIP JIE MAITINASI

Pilkasis banginis priklauso ūsuotųjų rūšiai, tad abiejose viršutinio žandikaulio pusėse vietoje dantų turi ūsų plokšteles — kreminės spalvos nuo penkių iki dvidešimt penkių centimetrų ilgio (parodytos nuotraukoje). Jos yra iš keratino — tokios pat medžiagos kaip mūsų nagai. Pilkasis banginis maitinasi gelmėse „ardamas“ jūros dugną. Jis siurbia nuosėdas bei vėžiagyvius ir perkošia maistą per ūsų plokšteles.

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Gray whales with Winston

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

KELETAS FAKTŲ APIE PILKĄJĮ BANGINĮ

▪ Polipais bei parazitais aplipusi pilkojo banginio oda nusėta baltais lopais.

▪ Patinai užauga iki 14 metrų — ilgesni už autobusą, — patelės būna dar kiek didesnės.

▪ Apatinėje kaklo dalyje yra nuo dviejų iki penkių klosčių, todėl gyvūnui maitinantis gerklė praplatėja.

▪ Pilkasis banginis vidutiniškai sveria 16 tonų, o kartais ir 30—40.

▪ Kas trys penkios minutės gyvūnas iškyla į paviršių įkvėpti oro, bet po vandeniu gali išbūti iki 15 minučių.

[Šaltinio nuoroda]

© Richard Herrmann/Seapics.com

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Taip jie „šnipinėja“

[Šaltinio nuoroda]

© Michael S. Nolan/Seapics.com

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

© Howard Hall/Seapics.com