Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Rašo mūsų skaitytojai

Rašo mūsų skaitytojai

Rašo mūsų skaitytojai

Ar skristi saugu? Man 10 metų. Gyvenu Kalifornijos valstijoje (JAV). Esu dėkinga Atsibuskite! leidėjams už temą „Ar skristi vis dar saugu?“ (2002 m. gruodžio 8 d.) 47 žmonių grupė iš mano mokyklos rengiasi skristi iš San Diego į Sakramentą. Nerimavau, kad lėktuvas gali sudužti arba būti užgrobtas. Bet tas straipsnis nuramino. Paskaičiusi apie naujausius saugumo metodus pajutau didesnį pasitikėjimą. Šį žurnalo numerį pasiūlysiu visiems klasės draugams, kurie bijo skristi arba jaučiasi nesaugūs.

V. M., Jungtinės Valstijos

Pražūtinga misija. Mane sujaudino Tošiakio Nivos išgyvenimai, papasakoti straipsnyje „Turėjau nešti mirtį, dabar siekiu taikos“ (2002 m. gruodžio 8 d.). Gimiau Filipinuose, praėjus keleriems metams po II pasaulinio karo. Daugelyje istorijų apie karą, pasakojamų mano šeimoje, būdavo minimas kareivių žiaurumas. Vaikystėje klausdavau: „Kaip jie galėjo taip elgtis?“ Brolio Nivos išgyvenimai padėjo geriau tai suprasti. Ačiū už šį ir panašius straipsnius. Tokie gyvenimo pokyčiai — dar vienas Jehovos nuostabios galios įrodymas.

A. K., Jungtinės Valstijos

Kamieninės ląstelės. Atsibuskite! skaitau jau 20 metų. Iš straipsnių įgyju bendrą supratimą apie daugelį dalykų. Žmonėms pradėjus kalbėti apie klonavimą bei kamienines ląsteles negalėdavau suprasti, kaip tam tikrus audinius galima užauginti ne žmogaus organizme. Perskaičiusi straipsnių seriją „Kamieninės ląstelės. Ar mokslas nenuėjo per toli?“ (2002 m. lapkričio 22 d.) supratau, kaip tai įmanoma ir kodėl šis klausimas diskutuotinas.

F. M., Italija

Skaitydama šiuos straipsnius pasibaisėjau metodais, taikomais sunkioms ligoms gydyti. Labai ačiū jums už pastangas surinkti ir išspausdinti medžiagą tuo klausimu. Dabar dar labiau laukiu dienos, kai visas mūsų ligas gydys Dievas.

T. F., Filipinai

Jie parodė tikrą meilę. Straipsnis „Jie parodė tikrą meilę. Pagalbos darbų maratonas“ (2002 m. lapkričio 22 d.) man padarė neišdildomą įspūdį. Tai, ką Hiustone per tą daugybę mėnesių nuveikė savanoriai, aiškiai įrodo, kad Dievo tautoje vyrauja tikra meilė ir kad mūsų Kūrėjas didžiai laimina savo tarnų pastangas.

C. T., Vokietija

Skaitydama šį straipsnį negalėjau sulaikyti ašarų. Ištvinus Elbei, buvo evakuoti 44 mūsų susirinkimo nariai. Mudu su vyru priglaudė viena šeima iš mūsų susirinkimo, du suaugusius sūnus — kita. Nelaimė susirinkimą labiau suartino. Mūsų šeima tikrai supranta, ko verti gelbėjimo darbai tokiomis aplinkybėmis kaip nelaimė Hiustone.

S. R., Vokietija

Ugnis. Susidomėjęs perskaičiau straipsnį „Ugnis — draugas ir priešas“ (2002 m. rugsėjo 22 d.). Tačiau su paveikslėlio 25-ajame puslapyje prierašu nesutinku. Ten rašoma: „Išsigandęs taurusis elnias gelbstisi nuo gaisro, besiveržiančio Montanos Biteruto upės slėniu.“ Tą patį paveikslą turiu išdidintą; elnias neatrodo išsigandęs. Miško gaisrų gesintojai, kurie leidžiasi parašiutais į sunkiai pasiekiamas vietas, dažnai mato elnius ir briedžius gesinamų gaisraviečių pakraščiuose laižančius druskas ar besivoliojančius pelenuose. Tie gyvūnai žino, ką daryti net kilus didžiuliam gaisrui. Ir neatrodo, kad dėl to nerimautų.

B. D., Jungtinės Valstijos

„Atsibuskite!“ atsakymas. Esame dėkingi už pastabą. Aišku, niekas negali tiksliai pasakyti, ką gyvūnai jaučia tokiose situacijose.