Netikėtas susitikimas su atsargiu medžiotoju

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KANADOJE

„ŽIŪRĖK! Štai ten, pievoje“, — sušnibždėjau jaudindamasis. Mudu su žmona kanoja plaukiojome didinga Nečako upe centrinėje Britų Kolumbijoje ir gėrėjomės neliestos gamtos vaizdais bei garsais. Staiga nežinia iš kur iššoko kažkoks padaras ir puolė ant neapdairaus kiškio. Auka žaibo greičiu spruko į saugią vietą. Pajutęs, jog jį stebime, plėšrūnas netikėtai sustojo, pervėrė mus nedraugišku žvilgsniu ir suurzgė, tarsi sakydamas: „Per jus netekau pusryčių.“ Paskui tyliai pranyko krūmų tankmėje. „Kas tai?“ — paklausė žmona. „Kanadinė lūšis“, — atsakiau. Tą akimirką ryto tylą vėl perskrodė šiurpus urzgimas, šį sykį ilgesnis ir garsesnis.

Retas reginys

Šis susitikimas iš tiesų buvo netikėtas. Kadaise lūšys bastydavosi po viso šiaurės pusrutulio miškus ir kalnus, bet dabar jos gyvena tik kai kuriuose pasaulio regionuose. Kartais jų galima pamatyti atokiuose Eurazijos kalnų rajonuose ir net pietuose — Ispanijos kalnuose. Tačiau daugiausia šių gyvūnų yra Sibire ir tankiuose, neaprėpiamuose šiaurės Kanados bei Aliaskos miškuose. Viename žinyne apie laukines kates rašoma: „Kad lūšims būtų patogu gyventi, joms reikia tankaus, neįžengiamo miško pasislėpti ir jaunikliams auginti bei vešlių, drėgnų pievų ir jaunuolynų kiškiams medžioti.“

Kai kurios lūšys yra maždaug šešis kartus didesnės už didelę naminę katę ir stovėdamos suaugusiam žmogui būna iki šlaunų. Šiaurės Amerikoje gyvenančių kanadinių  lūšių patinėliai sveria 10—15 kilogramų, patelės 5—10 kilogramų. Jie yra kone perpus mažesni už savo europinius giminaičius. Kai kurios iš šių laukinių kačių užauga iki metro ilgio.

Nuo daugumos katinių žinduolių lūšis pastebimai skiriasi tuo, kad turi nukarusias žandenas. Dėl platesnio ir trumpesnio nei daugelio kačių snukio šis gyvūnas apgaulingai atrodo baikštus ir meilus. Žiemą Šiaurės Amerikos lūšies kailis sutankėja, švelnūs plaukai pailgėja maždaug iki 10 centimetrų. Kailis paprastai būna pilkšvas su tamsiai pilkomis dėmelėmis ant snukučio. Eurazijoje gyvenančios lūšies kailis gali būti šviesiai rudas su tamsiai rudomis dėmėmis. Be to, lūšis turi itin trumpą ir storą maždaug 10 centimetrų ilgio uodegą juodu galiuku. Pastebėsite ir dideles trikampes ausis, kurių galuose styro juodų plaukų kuokštai. Jais, lyg antenomis, žvėris nustato, iš kur sklinda smulkaus grobio keliami garsai.

Šiai dažniausiai vienišai medžiotojai pasigauti auką padeda taiklumas ir mokėjimas slėptis. Turėdama stambias, sniegbačius primenančias letenas su įsitraukiančiais nagais  ji lengvai bėga per pusnis. Labai ilgos užpakalinės kojos lūšiai leidžia akimirksniu padidinti greitį ir bėgti 2—3 metrų ilgio šuoliais. Be to, persekiodama auką ji gali kaip akrobatė ore apsisukti — pakeisti kryptį. Tačiau paprastai lūšis grobį vaikosi neilgai. Nepavijusi aukos kokiais penkiais šuoliais, ji pasišalina. Kad sumedžiotų kiškį, lūšiai tenka pasivaikyti nuo trijų iki dešimties šių gyvūnėlių. Todėl kiekviena prarasta proga reiškia, jog skrandis bus tuščias. Pasivijusi kiškį lūšis paleidžia į darbą savo trumpus, stiprius žandikaulius; keturi iš 28 žvėries dantų — iltiniai — tarsi durklai susminga į aukos kaklą.

Lūšis medžioja prieš pat aušrą ir vos sutemus. Ji, kaip ir daugelis kitų kačių, puikiai mato prieblandoje. Matyti naktį jai, lyginant su žmogumi, tereikia šeštadalio šviesos. Kačių šeimos žinduolių akyse už tinklainės yra ypatinga membrana, kuri tarsi veidrodis atspindi šviesą pro tinklainę labai ją sujautrindama. Todėl tamsoje tiesiai į jus žiūrinčios katės akys švyti tarsi stiklo rutuliukai. Knygoje apie pasaulio laukines kates rašoma: „Lūšis grobį pastebi iš toli. Manoma, jog pelę ji mato per 75, o amerikinį baltąjį kiškį per 300 metrų nuotolį — toliau nei per tris futbolo aikštes.“

Mėgstamiausias kanadinės lūšies maistas — amerikinis baltasis kiškis, todėl į šios plėšrūnės nasrus kas tris dienas papuola vidutiniškai du kiškiai. Gerai maitindamasi lūšis gali išgyventi 15 metų. Ši lengvai prisitaikanti medžiotoja taip pat minta pelėmis, pelėnais, tetervinais, antimis, bebrais ir voverėmis. Yra duomenų, jog lūšys kartais sudrasko net elnią, todėl jos laikomos plėšriomis ir agresyviomis.

Supraskime ir apsaugokime

Atėjus metui poruotis lūšies patelė ima skleisti savitą kvapą ir kniauksėti. Susiporavusi ji atsiveda dažniausiai keturis jauniklius, o kartais, kai gausu maisto, net iki septynių. Įdomu, kad trūkstant maisto vados būna mažesnės.

Mėgstančios vienumą lūšys vengia vietovių, kuriose yra žmonių. Pastangos apsaugoti šiuos gyvūnus davė vaisių: lūšių pagausėjo daugelyje Britų Kolumbijos rajonų. Gelbsti ir šiuolaikinės atrankinės miško ruošos technologijos, nes miškuose paliktose proskynose užauga pievos, kuriose maitinasi kiškiai. Daugėjant kiškių, daugėja ir lūšių.

Šis įdomus gyvūnas yra svarbi visos ekosistemos dalis. Jis, kaip ir kiti plėšrūnai, gyvena esant pakankamai grobio. Kaip apibendrinama vienoje knygoje apie gamtą, „jam gyvuoti reikia žolės ir šakelių, kuriomis minta jo grobis. Panašiai jo gyvybei svarbūs ir miško dirvožemio organizmai, kuriais maitinasi augalai, o jais — gyvūnai, kuriais šis žvėris minta“. Iš tikrųjų gamtos sudėtingumas mus moko, kaip svarbu visiems sugyventi ir išsaugoti aplinką tokiems gyvūnams kaip lūšys.