Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kiekvieno žmogaus poreikis

Kiekvieno žmogaus poreikis

Kiekvieno žmogaus poreikis

JUMS REIKIA MAISTO. Jums reikia vandens, oro ir pastogės nuo žvarbos. To reikia ne tik kiekvienam žmogui, bet ir nesuskaičiuojamai daugybei kitų šioje planetoje gyvenančių būtybių. Tačiau yra poreikis, būdingas tik žmonėms. Koks?

Kanados sociologas Redžinaldas Bibis rašė: „Žmonės turi poreikių, kuriuos gali patenkinti tik religija.“ Žurnalo American Sociological Review 2000 metų vasario numeryje išspausdintame straipsnyje rašoma: „Dvasiniais dalykais žmogus tikriausiai domėjosi visuomet.“

Taip, per visą istoriją žmonės jautė poreikį ką nors garbinti. Todėl šimtmečiais dauguma jų priklausė religinėms organizacijoms. Bet padėtis keičiasi. Išsivysčiusiuose kraštuose, Šiaurės Amerikoje ir Šiaurės Europoje, kur aukštas pragyvenimo lygis, bažnyčias palieka vis daugiau žmonių. Ar tai reiškia, kad jiems religija nebereikalinga? Tikrai ne.

„Pranešimai apie religijos nykimą yra gerokai perdėti“, — rašoma Švedijos laikraštyje Svenska Dagbladet. Tad kas užima tradicinių bažnyčių vietą? Laikraštyje aiškinama: „Nauja tendencija yra tokia: užuot priklausę kokiai nors bažnyčiai, mes iš daugybės pasaulio religijų renkamės tik tai, kas mums patinka... Tai gali būti bet kas, pradedant gydomaisiais kristalais ir baigiant budistų vienuolio mantija. Kai pasirinkti dalykai nebetenkina, nesunku juos pakeisti kitais.“

Religijos sociologijos tyrinėtojai šį reiškinį vadina sava arba nematoma religija. Anksčiau cituotas sociologas Bibis sugalvojo terminą „religija pagal skonį“. Kiti tokias religijas vadina „pagal užsakymą“ arba „pagal polinkius“. Kai kuriose krikščioniškomis laikomose šalyse didžiausią religinę grupę sudaro žmonės, kurie, galima sakyti, turi savą religiją.

Štai ką atskleidžia vienoje iš labiausiai supasaulėjusių šalių, Švedijoje, atliktos apklausos rezultatai. Čia du trečdaliai žmonių save laiko „savaip tikinčiais“ krikščionimis. Kai kurie sako: „Aš turiu savo požiūrį į krikščionybę“, „Bažnyčioje jaučiuosi nejaukiai“, „Man nepatinka eiti į bažnyčią ir klausyti kunigų“ arba „Aš galiu eiti į savo kambarį ir melstis vienas“. Daugelis yra linkę tikėti reinkarnacija arba lemtimi, dauguma sako tikį, kad galbūt egzistuoja kažkokia dieviška jėga, arba galia, bet nesugeba jos apibūdinti.

Kita apklausa parodė, jog nemažai žmonių religinius jausmus išreiškia tokiomis valandėlėmis, kai gėrisi gamta. Viena jauna ūkininkė pasakė: „Man rodos, jog miške arba laukuose būni arčiau Dievo.“ Kitas, nelaikantis savęs religingu, asmuo paaiškino: „Kai išeinu į mišką, jaučiuosi tarsi būčiau milžiniškoje šventykloje... Nežinau, kas ją valdo, bet tai jaučiu.“ Kai kas gamtą apibūdino kaip šventą, dievišką bei keliančią pagarbią baimę ir sakė, kad buvimas joje atnaujina jėgas ir suteikia ramybę. Vienas interviu ėmęs asmuo savo pranešimą užbaigė taip: „Dievas pasitraukė į miškus.“

Ši tendencija dabartiniais laikais pastebima daugelyje pasaulio šalių. Amerikietis religijos sociologijos specialistas Tomas Lukmanas sakė, kad išsivysčiusi visuomenė bažnytines religijas iškeitė į „universalią religiją“. Taigi asmuo gyvenimo filosofiją susikuria pasirinkdamas jam priimtinas idėjas apie dvasinius dalykus ir iš jų susidarydamas savo paties religiją.

Jums galbūt įdomu, ar tradicinės religijos ir bažnyčios tikrai išstumiamos iš visuomenės. Jei taip, kodėl? Apie tai skaitykite kitame straipsnyje.

[Iliustracija 3 puslapyje]

Apibendrindamas dabartinę tendenciją ieškoti dvasingumo gamtoje, vienas tyrinėtojas priėjo prie išvados: „Dievas pasitraukė į miškus“