Gruzijoje persekiojama dėl tikėjimo. Kiek tai gali tęstis?

NUO ŠVELNAUS KLIMATO Juodosios jūros pakrantės iki ledynais nuklotų Kaukazo kalnų plyti gražiais gamtovaizdžiais turtinga Gruzijos žemė. Kalnuotą abipus Europos ir Azijos ribos išsidėsčiusį regioną puošia tankūs miškai, sraunūs upeliai ir derlingi slėniai. Gruzijos sostinė Tbilisis — judrus miestas, kuriame yra ir šiuolaikinių statinių, ir senovinių architektūros paminklų. Tačiau didžiausias Gruzijos turtas — tvirtais giminystės saitais ir nuoširdžiu svetingumu garsėjantys žmonės.

Per visą istoriją gruzinų tauta kentė priespaudą. Šalį buvo užgrobę romėnai, persai, bizantiečiai, arabai, turkai, mongolai, rusai ir kitos tautos. Suskaičiuota, kad Tbilisis buvo sugriautas net 29 kartus! * Vis dėlto gruzinai išsaugojo ne tik meilę gyvenimui, bet ir savo meną, dainą, šokį ir tolerantiškos visuomenės reputaciją.

Deja, apie visus Gruzijos gyventojus to jau nebegalima pasakyti. Per pastaruosius dvejetą metų geram šalies vardui labai pakenkė nedidelė gruzinų grupelė, smurtaujanti prieš savo šalies piliečius. Įtūžusių užpuolikų gaujos muša nekaltus vyrus, moteris ir vaikus, taip pat pagyvenusius bei neįgalius žmones. Jie daužo aukų kūnus vinių prikalinėtomis lazdomis ir geležiniais strypais, žaloja veidus ir plėšia skalpus. Kodėl nekalti Gruzijos piliečiai taip žiauriai mušami? Todėl, kad jie yra Jehovos liudytojai — nariai krikščionių bendruomenės, kuri Gruzijoje gyvavo jau tada, kai dauguma užpuolikų dar net nebuvo gimę.

 Nuo pasmerkimo iki antpuolių

Nors Gruzija garantuoja religijos laisvę, Jehovos liudytojų literatūra dažnai konfiskuojama. 1999-ųjų balandį muitinės pareigūnai pareiškė, kad spaudiniai bus atiduoti tik leidus patriarchui, Gruzijos stačiatikių bažnyčios vadovui. * Kitą mėnesį apie stačiatikių bažnyčią buvo užsiminta vėl — šį kartą Gruzijos Isani Samgorio apygardos teisme. Šalies parlamento deputatas ir politinio judėjimo „Visų svarbiausia — Gruzija!“ vadovas Guramas Šaradzė pateikė ieškinį; juo buvo reikalaujama panaikinti juridinius asmenis, kuriais naudojasi Jehovos liudytojai. Politikas apkaltino liudytojus tuo, kad jų veikla antivalstybinė ir pavojinga. Kas palaikė Šaradzės reikalavimą? Prie bylos buvo pridėtas Visos Gruzijos patriarcho sekretoriaus laiškas.

1999-ųjų gegužės 20-ąją Gruzija pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir tuo įsipareigojo laikytis jos straipsnių. 10-ajame straipsnyje teigiama: „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.“ Ar ši teisė sulaikė liudytojų priešininkus nuo pastangų uždrausti religinę literatūrą? Tikrai, ne!

1999-ųjų birželio 21-ąją laiške muitinės inspekcijos viršininkui Visos Gruzijos patriarcho kanceliarija primygtinai reikalavo, kad „būtų uždrausta platinti iš užsienio gaunamą religinę literatūrą“. Be to, oficialus Gruzijos stačiatikių bažnyčios atstovas Giorgis Andriadzė pareiškė, kad Jehovos liudytojai yra pavojingi ir jų veikla turi būti uždrausta. Šie žodžiai nepraėjo negirdomis. Fanatikai anksčiau deginę Jehovos liudytojų literatūrą, pasijuto tikri, kad dabar gali pulti liudytojus nebaudžiami. 1999-ųjų spalio 17-ąją, sekmadienį, jie surengė dar vieną išpuolį.

Nusikaltėliai lieka nenubausti

Tą sekmadienį Tbilisyje į vieną religinę sueigą susirinko maždaug 120 Jehovos liudytojų — vyrų, moterų ir vaikų. Staiga į sueigos vietą įsiveržė iš stačiatikių dvasininkų luomo pašalintas Vasilis Mkalavišvilis su 200 savo šalininkų. * Apsupę liudytojus jie ėmė juos daužyti lazdomis ir geležiniais kryžiais. Keturi užpuolikai griebė vieną liudytoją už rankų ir sprando. Jie staigiai nulenkė brolio galvą žemyn ir pradėjo ją skusti; tuo tarpu gauja piktai džiūgavo. Kai įtūžę piktadariai galiausiai pasišalino, 16 liudytojų teko gultis į ligoninę. Vienam vyrui buvo sulaužyti trys šonkauliai. Kita liudytoja, 40-metė Pati, vėliau pasakojo: „Jie pradėjo ant manęs šaukti, o vienas iš visų jėgų smogė. Jis daužė per veidą, per akis. Bandžiau užsidengti rankomis. Pirštais tekėjo kraujas.“ Kai smurtininkas liovėsi daužęs, Pati nebematė kairiąja akimi. Regėjimas taip ir liko pažeistas.

Parodžius šį siaubingą išpuolį prieš liudytojus per televiziją, šalies prezidentas Eduardas Ševardnadzė buvo paskatintas pasisakyti. Kitą dieną jis pasakė: „Aš smerkiu tai,  kas įvyko, ir manau, jog teisėsaugos organai turi iškelti baudžiamąją bylą.“ Kadangi filmuotoje medžiagoje buvo užfiksuotas gaujos vadeiva ir kiti užpuolikai, juos pripažinti kaltais būtų buvę tikrai nesunku. Tačiau praėjus dvejiems metams nė vienas užpuolikas dar nėra nuteistas.

Įsidrąsinę, nes nenubausti

Nenuostabu, kad tiek pasaulietinių, tiek klerikalinių valdžių neveiklumas užpuolikams leido suprasti, jog smurtas bus toleruojamas. Įsidrąsinę dėl to, kad niekas nebaudžia, jie suįžūlėjo dar labiau: plėšė, daužė ir spardė Jehovos liudytojus jų namuose, gatvėse ir garbinimo vietose. Nuo 1999-ųjų spalio iki 2001-ųjų rugpjūčio buvo užregistruota per 80 Jehovos liudytojų užpuolimų, per kuriuos nukentėjo daugiau kaip 1000 žmonių. Nors 2001-ųjų vasario 9-ąją vienas Tbilisio prokuroras žurnalistams ir pasakė, kad Vasilio Mkalavišvilio nusikaltimo tyrimas „juda į priekį“, kai buvo rašomas šis straipsnis, Gruzijos vyriausybė Jehovos priešininkams ir toliau leido vykdyti savo piktadarystes. (Skaitykite straipsnelį „Nusikaltėlių gaujos tebesiautėja“.)

O ką gi daro policija? Nauji pranešimai ir vaizdo įrašai rodo, kad ji ne tik leidžia pulti Jehovos liudytojus, bet ir bendrininkauja su užpuolikais! Pavyzdžiui, 2000-ųjų rugsėjo 8-ąją Zugdidžio mieste grupė lazdomis ginkluotų policijos pareigūnų išvaikė 700 taikių žmonių, susirinkusių į Jehovos liudytojų kongresą. Įvykių liudininkai pasakojo, jog kaukėti policininkai, „skindamiesi kelią, kad sužlugdytų  renginį“, sumušė daugiau kaip 50 liudytojų. „Tai buvo širdį veriantis vaizdas“, — sakė kongreso patalpų šeimininkas, prisimindamas siaubą vaikų akyse, kai virš jų galvų buvo šaudoma tuščiais prieštankiniais sviediniais. Policija tą vietą šturmavo ir iki pamatų sudegino. Tačiau piktadariai iki šiol vaikšto nenubausti.

Kadangi toks niekšiškas incidentas nėra vienintelis (skaitykite straipsnelį „Policija — nusikaltėlių bendrininkė“), 2001-ųjų gegužės 7-ąją Jungtinių Tautų komitetas kovai prieš kankinimus teisėtai išreiškė susirūpinimą dėl „Gruzijos teisėsaugos darbuotojų vykdomų nesiliaujančių kankinimų ir kitokių žiaurių veiksmų bei nežmoniško arba žeminamo elgesio, dėl nesugebėjimo pasirūpinti, kad kiekvienu atveju būtų greitai, nešališkai ir iki galo ištirta daugybė pareiškimų apie kankinimus“. * Iš tikrųjų Jehovos liudytojai policijai yra pateikę daugiau nei 400 ieškinių, tačiau ji nieko nesiėmė, kad žinomi nusikaltėliai būtų nuteisti! Todėl parlamento renkamas Gruzijos visuomeninis gynėjas, arba ombudsmenas, pareiškė: „Žmogaus teises pažeidinėja būtent tie asmenys, kurie yra įgalioti jas ginti. Jiems žmogaus teisės egzistuoja tik popieriuje.“

Aukščiausiojo teismo sprendimas sukelia painiavą

Tarsi būtų negana gaujų ir policijos antpuolių, Gruzijos Aukščiausiasis teismas neseniai paskelbė  sprendimą, kuris sukėlė painiavą dėl Jehovos liudytojų teisių.

Pažiūrėkime, kaip viskas vyko. Politikas Guramas Šaradzė, siekdamas panaikinti Jehovos liudytojų juridinius asmenis, pateikė ieškinį. 2000-ųjų vasario 29-ąją jo ieškinys buvo atmestas. Tačiau Šaradzė padavė apeliacinį skundą ir laimėjo. Tada Jehovos liudytojai padavė apeliacinį skundą Aukščiausiajam teismui. 2001-ųjų vasario 22 dieną Aukščiausiasis teismas, iš esmės dėl teisinių formalumų, priėmė sprendimą liudytojų nenaudai. Jis buvo grindžiamas tuo, kad remiantis konstitucija religinės organizacijos turi būti registruojamos pagal dar neegzistuojantį viešosios teisės įstatymą, kuriame būtų detaliai apibūdinta religinių bendrijų registravimo tvarka. Teismas nusprendė, kad nesant šio įstatymo Jehovos liudytojai jokia kita tvarka negali būti įregistruoti. Tačiau maždaug 15 kitų religinę veiklą remiančių draugijų Gruzijoje yra teisiškai įregistruotos.

 Atsakydamas į Aukščiausiojo teismo sprendimą, Gruzijos teisingumo ministras Michailas Saakašvilis viename televizijos interviu pareiškė: „Teisiniu požiūriu sprendimas yra labai abejotinas. Nemanau, kad tai sėkmingiausias tarpsnis Aukščiausiojo teismo istorijoje.“ Laikinai Gruzijos parlamento teisinio komiteto pirmininko pareigas einantis Zurabas Adeišvilis Kestono naujienų agentūrai pasakė, kad jis yra „labai susirūpinęs“ šiuo sprendimu, nes „tai skatina mūsų [Gruzijos stačiatikių] bažnyčios ekstremistines jėgas daryti spaudimą religinėms mažumoms“. Beje, Adeišvilio nerimas pasitvirtino. Praėjus keletui dienų po priimto sprendimo išpuoliai prieš Jehovos liudytojus atsinaujino. 2001-aisiais liudytojai gaujų, policijos ir stačiatikių bažnyčios dvasininkų smurtą patyrė vasario 27 d., kovo 5, 6, 27 d., balandžio 1, 7, 29, 30 d., gegužės 7, 20 d., birželio 8, 17 d., liepos 11 d., rugpjūčio 12 d. ir rugsėjo 28, 30 d. Išpuoliai ir toliau nesiliauja.

Įsibėgėjus naujai persekiojimų bangai, Aukščiausiasis teismas žengė keistą žingsnį. Jis viešai išaiškino savo sprendimą, pareikšdamas štai ką: „Deja, visuomenė Aukščiausiojo teismo sprendimą dėl Jehovos liudytojų bendrijos registracijos anuliavimo interpretuoja klaidingai... Anuliuodamas atsakovų kaip privatinės teisės juridinio asmens registraciją, teismas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepažeidė ir neapribojo jų teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Jų laisvė pakeisti savo įsitikinimus vieniems arba drauge su kitais, viešai arba asmeniškai apribota nebuvo. Teismo sprendimu nebuvo apribota ir atsakovų teisė skleisti savo idėjas ir gauti informaciją. Juo jiems taip pat nebuvo uždrausta rinktis į taikingas sueigas.“

Tūkstančiai gruzinų pasisako prieš persekiojimą

Nors šis Aukščiausiojo teismo pareiškimas smurtininkų gaujoms, rodos, beveik nepadarė  poveikio, drąsina tai, kad tūkstančiai Gruzijos piliečių jau pasmerkė tebevykstantį persekiojimą. Nuo 2001-ųjų sausio 8-osios Jehovos liudytojai išplatino peticiją, kurioje reikalaujama apginti nuo gaujų antpuolių ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie dalyvauja smurto veiksmuose prieš Gruzijos piliečius. Per dvi savaites peticiją pasirašė 133375 pilnamečiai įvairiuose šalies regionuose gyvenantys piliečiai. Turint omenyje, kad Gruzijoje yra tik 15000 Jehovos liudytojų, didžioji dauguma pasirašiusiųjų tikriausiai yra Gruzijos stačiatikių bažnyčios nariai. Tačiau 2001-ųjų sausio 22-ąją peticijos neliko. Kas atsitiko?

Tą dieną Gruzijos visuomeninės gynėjos Nanos Devdariani kabinete buvo surengta spaudos konferencija, kurioje apie šią peticiją turėjo būti pareikšta oficialiai. Staiga, vykstant konferencijai, įsiveržė Vasilis Mkalavišvilis su dešimčia kitų asmenų ir griebė 14 tomų peticiją. Viena Kaukazo instituto už taiką ir demokratiją atstovė bandė dokumentą apsaugoti, bet pati buvo užpulta įsiveržėlių. Kol Mkalavišvilis plūdosi, jo sekėjai pagrobė 12 iš 14 tomų ir skubiai pasišalino. Vienas incidentą stebėjęs užsienio diplomatas sušuko: „Tai tiesiog neįtikėtina!“ Laimei, vasario 6-ąją liudytojai peticiją atgavo, o 2001-ųjų vasario 13 dieną ji buvo įteikta Gruzijos prezidentui.

„Kiekvieno išpuolio... kaltininkai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn“

Gruzijos ir viso pasaulio Jehovos liudytojai tikisi, jog šalies prezidentas dėl šios peticijos imsis veiksmų. Juk ir anksčiau prezidentas Ševardnadzė ne kartą pasmerkė Jehovos liudytojų persekiojimą. Pavyzdžiui, 1999-ųjų spalio 18 dieną antpuolius prieš Jehovos liudytojus jis pavadino „netoleruotinais pogromais“. 2000-ųjų spalio 20-ąją vienam iš Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narių prezidentas Ševardnadzė rašė: „Darysime, ką galime, kad smurtą išrautume su šaknimis.“ Jis tęsė: „Leiskite jus patikinti, kad Gruzijos vyriausybė ir toliau tvirtai ir pasiaukojamai gins žmogaus teises ir sąžinės laisvę.“ 2000-ųjų lapkričio 2-osios laiške Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijai prezidentas Ševardnadzė tvirtino: „Šis [religinių mažumų padėties Gruzijoje] klausimas kelia rimtą susirūpinimą mūsų tautai ir vyriausybei.“ Jis užtikrino: „Kiekvieno išpuolio ar fizinio smurto kaltininkai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir turės atsakyti pagal įstatymą.“

Susirūpinę stebėtojai Europoje ir kitose pasaulio šalyse tikisi, kad ryžtingi prezidento Ševardnadzės žodžiai netrukus taps realybe. Tuo tarpu Jehovos liudytojai visame pasaulyje nepaliaujamai meldžiasi už savo bendratikius Gruzijoje, kad šie drąsūs liudytojai, nors ir nuožmiai persekiojami, toliau tarnautų Jehovai. (Psalmyno 109:3, 4; Patarlių 15:29)

[Išnašos]

[Anotacija 24 puslapyje]

„Kiekvieno išpuolio ar fizinio smurto kaltininkai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir turės atsakyti pagal įstatymą“ (Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė, 2001 m. lapkričio 2 d.)

[Anotacija 24 puslapyje]

„Tikimės, kad šis [smurto prieš religines mažumas] klausimas bus išspręstas ir visos religinės grupės Gruzijoje galės nevaržomai reikšti savo religinius įsitikinimus“ (Gruzijos ambasados Vašingtone vyriausiasis patarėjas Deividas Sumbadzė, 2001 m. liepos 3 d.)

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

NUSIKALTĖLIŲ GAUJOS TEBESIAUTĖJA

Gruzijos valdžia nenuteisė Jehovos liudytojų užpuolikų, todėl persekiojimai tebesitęsia.

Pavyzdžiui, 2001-ųjų sausio 22-ąją Tbilisyje, Svanetisubanio rajone, buvęs stačiatikių dvasininkas Vasilis Mkalavišvilis su savo gauja įsiveržė į liudytojų sueigą, kurioje dalyvavo 70 žmonių. Užpuolikai mušė, spardė liudytojus ir daužė juos mediniais bei geležiniais kryžiais. Vienas užpuolikas smogė mediniu kryžiumi liudytojui per galvą taip stipriai, kad kryžius net lūžo. Keletas smurtininkų kai kuriuos liudytojus mušti įsitempė į tamsų kambarėlį. Pagyvenę liudytojai buvo verčiami bėgti pro rikiuotę, kur juos daužė kumščiais ir kryžiais. Du suaugę vyrai vijosi 14-metį, o paviję bejėgį vaikiną daužė kumščiais ir spardė. 30-metis užpuolikas pasivijo 12-metį berniuką ir didžiule gruziniška Biblija smogė jam per galvą. Tuo tarpu vienas liudytojas išbėgo kviesti policijos, bet buvo sučiuptas. Užpuolikai daužė jam per veidą tol, kol burna pasruvo krauju ir jis pradėjo vemti. Galiausiai nuožmi nusikaltėlių gauja pasišalino. Smurtautojai liko nenubausti.

2001-ųjų balandžio 30-ąją Mkalavišvilio šalininkai vėl nutraukė to paties Jehovos liudytojų susirinkimo sueigą. Išsitempę liudytojus į lauką jie daužė juos vinių prikaltomis lazdomis. Vinių smaigaliai išdraskė liudytojo, vardu Tamazas, dešinę ranką, kairę plaštaką, kairę koją ir kairį skruostą. Gilią žaizdą Tamazo galvoje teko susiūti penkiomis siūlėmis. Gauja apiplėšė namus, kuriuose vyko sueiga, sulaužė baldus, elektros prietaisus ir išdaužė visus langus. Paskui užkūrė didžiulį laužą ir sudegino Jehovos liudytojų leidinius. 2001-ųjų birželio 7-ąją organizacija „Žmogaus teisių priežiūra“ iš Gruzijos vidaus reikalų ministro Kachos Targamadzės ir Gruzijos generalinio prokuroro Gijos Meparišvilio oficialiai pareikalavo informacijos, ko imtasi, kad šio ir kitų nesenų išpuolių kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ligi šiol nenubaustas nė vienas užpuolikas.

[Rėmelis 21 puslapyje]

POLICIJA — NUSIKALTĖLIŲ BENDRININKĖ

2000-ųjų rugsėjo 16-ąją Marneulio miesto policija užtvėrė kelią 19 autobusų, kuriais Jehovos liudytojai važiavo į kongresą. Prie vienos kelio užtvaros užpuolikai liudytojų autobusą apmėtė akmenimis ir pataikė vienai keleivei į galvą. Keletas liudytojų buvo ištempti iš autobusų ir sumušti, o kiti apiplėšti. Tuo pat metu Mkalavišvilio šalininkams, pasiryžusiems nusiaubti kongreso vietą, policija pravažiuoti nekliudė. Gauja sudegino pusantros tonos religinės literatūros. Liudytojus mušė ir patys policininkai.

Naujienų tarnyba „Kaukazo spauda“ pranešė, jog vidaus reikalų ministras turėtų ištirti šį išpuolį ir imtis „reikiamų priemonių“. Tardytojai turi tvirtą pagrindą patraukti kaltininkus atsakomybėn. Gruzijos konstitucijos 25-asis straipsnis garantuoja kiekvieno asmens teisę rengti viešus sambūrius. Tačiau nė vienas užpuolikas nėra nuteistas. Praėjus penkiems mėnesiams nuo šio užpuolimo Kestono naujienų agentūra pranešė, jog politinio judėjimo „Visų svarbiausia — Gruzija!“ vadovo Guramo Šaradzės advokatė pripažino Šaradzę paveikusį Marneulio ir Zugdidžio miestų valdžias, kad šios sukliudytų Jehovos liudytojams surengti du kongresus.

[Rėmelis 21 puslapyje]

GRUZIJOS KONSTITUCIJA GARANTUOJA APSAUGĄ

Kaip matysite iš pateiktų ištraukų, 1995-aisiais rugpjūčio 24 dieną priimta Gruzijos konstitucija garantuoja religijos laisvę ir apsaugą nuo brutalių išpuolių:

17 straipsnis. 1. Asmens garbė ir orumas yra neliečiami. 2. Neleidžiama asmens kankinti, nežmoniškai arba žiauriai užgaulioti ar bausti.

19 straipsnis. 1. Kiekvienas asmuo turi teisę į kalbos, minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. 2. Persekioti asmenį dėl jo idėjų, įsitikinimų ar religijos draudžiama.

24 straipsnis. 1. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai gauti ir platinti informaciją, reikšti ir skleisti savo nuomonę žodžiu, raštu ar kaip kitaip.

25 straipsnis. 1. Kiekvienas asmuo, išskyrus karinių pajėgų, policijos ir saugumo tarnybų pareigūnus, turi teisę be išankstinio leidimo rengti taikius viešus sambūrius patalpoje arba atvirame ore.

[Rėmelis 22 puslapyje]

PASAULIS SEKA ĮVYKIUS

Kaip tarptautinė visuomenė vertina Gruzijos nesugebėjimą sustabdyti Jehovos liudytojų persekiojimo?

Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos vyriausybės pareiškė: „Jehovos liudytojų sueiga buvo nutraukta, žiauriai pasielgta su daugybe žmonių, o kitiems sukliudyta patekti į sueigą. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos ambasados yra labai sunerimusios dėl šio ir kitų nesenų įvykių, kuriais grubiai pažeidinėjamos žmonių teisės į religijos laisvę Gruzijoje... Mes reikalaujame, kad Gruzijos vyriausybė ištirtų šiuos įvykius ir užtikrintų, kad būtų gerbiamos kiekvieno žmogaus religinės teisės.“

Delegacijos į Europos Sąjungos ir Gruzijos bendradarbiavimo parlamentinį komitetą pirmininkė Ursula Šlaicher pasakė: „Europos Parlamento delegacijos vardu noriu išreikšti pasibaisėjimą paskutiniais įvykiais — nesiliaujančiais smurto protrūkiais prieš žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir Jehovos liudytojus... Tokius veiksmus laikau pasipiktinimą keliančiu išpuoliu prieš pagrindines žmogaus teises, kurias ginti Gruzija yra įsipareigojusi kaip viena iš šalių, pasirašiusių Europos konvenciją dėl žmogaus teisių ir esminių laisvių gynimo.“

Jungtinių Valstijų Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija dėl išpuolių prieš Jehovos liudytojus prezidentui Ševardnadzei rašė: „Pastarieji įvykiai tikrai kelia nerimą ir baimę, kad padėtis Gruzijoje yra nevaldoma. Jei nieko nebus daroma, tie, kurie siekia smurto prieš religines mažumas, bus paskatinti siautėti ir toliau. Tikimės, jog jūs, kaip šalies vadovas, parodysite pavyzdį visuomenei ir Gruzijos pareigūnams ir tvirtai pareikšite savo poziciją dviem klausimais: kad ir koks būtų asmens požiūris į kitas religijas, tai nesuteikia teisės į jokį smurtą prieš jos išpažinėjus; asmenys, kurie užsiima tokiu smurtu — ypač policininkai, kurie arba palengvina tokius gėdingus veiksmus, arba juose dalyvauja patys, — turi būti teisiami pagal visus įstatymus.“ Šį laišką pasirašė septyni Jungtinių Valstijų kongreso nariai.

Vienas iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijos pirmininkaujančiųjų, JAV Kongreso narys Kristoferis Smitas, pareiškė: „Kodėl Gruzijoje neginama religijos laisvė ir žmogaus teisės, kurias ji pasižadėjusi ginti?.. Spaudinių deginimas niekaip nesuderinamas su Helsinkio susitarimu ir kai kam iš mūsų komisijos primena knygų deginimą nacių režimo laikais.“

Organizacijos „Žmogaus teisių priežiūra“ Europos ir Centrinės Azijos skyriaus laikinoji direktorė rašė: „‘Žmogaus teisių priežiūra’, matydama, kad Gruzijos vyriausybė ankstesniuose smurto išpuoliuose dalyvavusių nusikaltėlių nenubaudė, yra labai susirūpinusi dėl galimų kitų smurto veiksmų prieš religines mažumas. Mes reikalaujame tuoj pat padaryti galą išpuoliams ir už juos atsakingus asmenis patraukti į teismą.“

Pasaulis seka įvykius. Ar Gruzija įvykdys savo tarptautinius įsipareigojimus? Šalies reputacija pavojuje.

[Rėmelis 23 puslapyje]

APELIACIJA EUROPOS TEISMUI

2001-ųjų birželio 29 dieną Jehovos liudytojai įteikė oficialų pareiškimą Europos žmogaus teisių teismui; jame Gruzijos teisėsaugos organai kaltinami nuolatiniu neveiklumu. Po kelių dienų, 2001-ųjų liepos 2-ąją, Europos teismas davė atsakymą. Teismo registratorius rašė, jog, Teismo rūmų prezidento nuomone, šią bylą „reikėtų nagrinėti skubos tvarka“.

[Žemėlapis 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

RUSIJA

GRUZIJA

JUODOJI JŪRA

TURKIJA

[Iliustracija 18 puslapyje]

2001 M. GEGUŽĖS 13 D. Vienam padegėjui sukėlus gaisrą Šamonianų šeima neteko pastogės

[Iliustracija 18 puslapyje]

2001 M. BIRŽELIO 17 D. Jehovos liudytojų sueigoje dalyvavęs Giorgis Bagišvilis buvo žiauriai užpultas

[Iliustracija 19 puslapyje]

2001 M. LIEPOS 11 D. Jehovos liudytojų sueigos metu užpultas Deividas Salaridzė. Smurtininkai jam smogė lazda per galvą, daužė per nugarą ir šonkaulius

[Iliustracija 23 puslapyje]

2000 M. BIRŽELIO 28 D. Padegėjai sunaikino Jehovos liudytojų literatūros sandėlį Tbilisyje

[Iliustracija 23 puslapyje]

2000 M. RUGPJŪČIO 16 D. Kažkoks Vasilio Mkalavišvilio rėmėjas Gldani Nadzadevio teismo salėje užsipuolė vieną liudytoją kanadietį Voreną Šufeldą

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

AP Photo/Shakh Aivazov