Ar Ameriką atrado Leifas Eriksonas?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DANIJOJE

KAS atrado Ameriką? Niekas tiksliai nežino. Atsakymas dar priklauso ir nuo to, kaip jūs suprantate žodžius „atrasti“ ir „Amerika“. Juk šiose neaprėpiamose žemėse žmonės apsigyveno jau daugelį šimtmečių prieš europiečiams sužinant, kad tokios apskritai yra. Sugrįžęs į Europą 1493 metų pradžioje Kristupas Kolumbas papasakojo, ką buvo matęs per pirmąją savo kelionę į Ameriką. Tiksliau sakant, jis išsilaipino Vest Indijos salose. Tačiau Kolumbas nebuvo pirmas europietis, apsilankęs šiame nuostabiame „naujajame pasaulyje“. Grupė šviesiaplaukių skandinavų tikriausiai lankėsi Šiaurės Amerikoje 500 metų anksčiau.

 Prieš tūkstantį metų Šiaurės Atlantas veikiausiai buvo toks pat šaltas bei nenuspėjamas kaip ir šiandien. Jūreiviai mano išmanantys apie besikeičiančius vandenyno vėjus ir sroves, tačiau rūkas ir audros gali paklaidinti juos ištisoms savaitėms. Pasak senovės skandinavų sagos, vieną vasarą būtent taip ir atsitiko jaunajam Bjadniui Herjolfsonui, prityrusiam jūrininkui ir nuotykių ieškotojui. Jis paklydo, bet taip galbūt atrado žemyną!

Tai buvo vikingų laikais, kai normanai išplėtė savo valdas ir įsigalėjo visoje Europoje. Jų grakščių, puikiai plaukiančių laivų buvo galima išvysti tiek Norvegijos, tiek Šiaurės Afrikos pakrantėse ar Europos upėse.

Pasak „Sagos apie grenlandiečius“, Bjadnis kuriam laikui išplaukė į Norvegiją. Artėjant 986 metų žiemai pakrautu laivu jis grįžo atgal į Islandiją. Tačiau Bjadnio nuostabai, jo tėvas per tą laiką išvyko iš krašto su Eriko Raudės vadovaujama laivų flotile. Jie išplaukė įsikurti plačiose žemėse, kurias į vakarus nuo Islandijos buvo atradęs Erikas Raudė. Kad atrastoji sala atrodytų patrauklesnė, jis pavadino ją Grenlandija (Žalioji žemė). Jaunasis Bjadnis pasiryžo irgi plaukti ten. Tačiau vėjas netikėtai pakeitė kryptį. Jūreivius apgaubė rūkas. „Daugelį dienų jie nežinojo, kur plaukia“, — sakoma minėtoje sagoje.

Pagaliau keliautojai pamatė žemę, bet ji neatitiko Grenlandijos apibūdinimo. Ten matėsi vešli augmenija, kalvos ir miškai. Todėl jūreiviai pasuko į šiaurę. Vėliau jie išvydo dar vieną žemę, irgi nepanašią į Grenlandiją. Tačiau po kelių dienų keliautojai priplaukė kitokį krantą — su daugiau kalnų ir ledynų. Iš ten pasukęs į rytus atviros jūros link Bjadnis pagaliau priplaukė Grenlandiją ir surado Eriko Raudės įkurtą normanų koloniją.

Į paieškas išvyksta Leifas Eriksonas

Galbūt tai buvo pirmieji europiečiai, savo akimis išvydę žemyną, vėliau pavadintą Šiaurės Amerika, nors ir neišsilaipinę jame. Bjadnio pasakojimas apie matytas žemes sukėlė didžiulį Grenlandijoje įsikūrusių normanų susidomėjimą. Jų šaltame krašte augo nedaug medžių; laivams ir namams statyti bei remontuoti tekdavo pirkti brangią iš užjūrio atplukdytą medieną arba laukti, kol jūros bangos išmes kokį rąstigalį į krantą. Tačiau visiškai čia pat, matyt, vos šiek tiek paplaukus į vakarus, driekėsi žemės, apaugusios daugybe medžių!

Ši nauja žemė ypač viliojo jaunąjį Leifą Eriksoną, Eriko Raudės sūnų. Leifas apibūdinamas kaip „stambus, stiprus, labai išvaizdus ir protingas vyras“. Apie 1000-uosius metus jis nusipirko Bjadnio laivą ir su 35 vyrų įgula išplaukė ieškoti pastarojo matytų krantų.

Trys naujos žemės

Jei sagos yra tikslios, Eriksonas pirmiausiai priplaukė kalnuotą, pliką, ledais aptrauktą kraštą. Kadangi ta žemė buvo panaši į plokščią uolą, Eriksonas pavadino ją Helulendu, tai yra „Plokščiųjų akmenų kraštu“. Gali būti, kad čia minimas įvykis ir buvo pirmasis kartas, kai europiečiai išsilaipino Šiaurės Amerikoje. Istorikų manymu, Helulendas — tai dabartinė Bafino Žemė (šiaurės rytų Kanada).

Toliau keliaudami į pietus šie normanai aptiko kitą žemę. Ji buvo lygi ir miškinga, pakrantės nuklotos baltu smėliu. Eriksonas pavadino ją Marklandu (Miškų žeme), o dabar tai — Labradoras. Tačiau netrukus jie išvydo trečią ir kur kas panašesnę į nupasakotąją.

Sagoje toliau sakoma: „Pučiant šiaurės rytų vėjui jie plaukė jūra dvi dienas ir tada pamatė žemę.“ Naujoji žemė jiems taip patiko, kad jie nusprendė pasistatyti ten namus ir peržiemoti. Žiemą „vanduo nė sykio neužšalo, tik apvyto žolė“. Vėliau vienas vyras netgi rado vynuogių; dėl to Leifas Eriksonas pavadino tą kraštą Vinlandu, kas tikriausiai  reiškia „Vyno žemė“. Atėjus pavasariui keliautojai prisikrovė į laivus Vinlando gėrybių ir išplaukė atgal į Grenlandiją.

Šiandien mokslininkai svarsto, kur buvo tas Vinlandas su žaliomis pievomis ir vynuogėmis, tačiau tai tebėra paslaptis. Kai kurie mokslininkai pastebėjo, kad Niufaundlando topografiniai duomenys atitinka senovės sagų aprašymus. Niufaundlande atlikti kasinėjimai parodė, kad normanai iš tiesų ten lankėsi. Tačiau kiti mokslininkai tvirtina, kad Vinlandas buvo kiek tolėliau į pietus, o Niufaundlande rasta gyvenvietė buvo pagrindinė normanų stovyklavietė ar vartai į piečiau esantį Vinlandą. *

Kokių yra įrodymų?

Kaip suderinti kai kuriuos šioje normanų sagoje aprašomus dalykus su šiuolaikine geografija, niekas negali tiksliai pasakyti. Neaiškūs ir mįslingi sagų fragmentai jau seniai domina mokslininkus. Vis dėlto didžiausias įrodymas, kad normanai lankėsi Amerikoje jau prieš Kolumbą, yra praeito amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Niufaundlando saloje netoli  Lansomedouzo kaimelio atkastos sodybos liekanos. Tos sodybos pastatai, geležies lydymo krosnis bei kiti dalykai buvo neabejotinai normanų ir datuojami Leifo Eriksono gyvenimo laikotarpiu. Be to, pietinę Niufaundlando dalį tyrinėjantis danų mokslininkas neseniai aptiko meistriškai padarytą akmeninį balastą, kuris veikiausiai buvo naudojamas vikingų laive.

Normanų kelionės į naująsias vakarų žemes nebuvo laikomos paslaptyje. Apie jas Leifas Eriksonas nuvyko pranešti Norvegijos karaliui. Kai vokiečių istorikas ir katedros mokyklos direktorius Adamas Brėmenietis maždaug 1070-aisiais nukeliavo į Daniją sužinoti apie Šiaurės Europos šalis, Danijos karalius Svenas papasakojo jam apie Vinlandą, kuriame augančios pasakiškos vynuogės. Tai Adamas įrašė į savo kroniką. Nuo tada daugybė išsimokslinusių europiečių sužinojo apie normanų aplankytas Vakarų šalis. Apie vėlesnes normanų keliones į vakarus nuo Grenlandijos — į Marklandą ir Vinlandą — užsimenama ir XII bei XIV amžiaus Islandijos metraščiuose.

Kristupas Kolumbas tikriausiai taip pat gerai žinojo apie Vinlandą, į kurį buvo nukeliauta apie 500 metų prieš jo gimimą. Kaip rašoma vienoje knygoje apie Vinlandą, yra duomenų, kad prieš išplaukdamas į 1492—1493 metų kelionę Kolumbas netgi buvo nuvykęs į Islandiją nagrinėti tenykščių rašytinių šaltinių.

Kas atsitiko normanams?

Kad normanai Amerikoje būtų apsistoję ilgam, nerašoma jokiuose šaltiniuose. Galbūt jie bandė ten įsikurti, tačiau nesėkmingai, nes tenykštės sąlygos buvo atšiaurios, o vietiniai gyventojai, kuriuos vikingai vadino skralingais, buvo stipresni už įsibrovėlius. Grenlandijoje Eriko Raudės ir jo sūnaus Leifo Eriksono palikuonims prasidėjo sunkus metas. Klimatas darėsi vis atšiauresnis, ėmė trūkti maisto. Po keturių ar penkių šimtmečių Grenlandijoje normanai, atrodo, visiškai išnyko. Paskutinis rašytinis duomuo apie ten gyvenusius normanus yra vienoje Grenlandijos bažnyčioje 1408 metais užregistruota santuoka. Daugiau nei po šimto metų vieno vokiečių prekybinio laivo įgula Grenlandijos koloniją rado visiškai tuščią. Buvo aptiktas tik nepalaidoto žmogaus lavonas su šone įsmeigtu peiliu. Nuo tada apie normanus Grenlandijoje niekur nebeužsimenama. Įkurti ten nuolatinių gyventojų kolonijos norvegai bei danai atvyko tik XVIII amžiuje.

Kad ir kaip ten buvo, narsūs normanų jūreiviai ‛naujojo pasaulio’ išvyko ieškoti iš Grenlandijos. Mes galime įsivaizduoti tuos drąsius jūreivius vairuojančius burinius laivus po nežinomus vandenis ir kaip juos apima nuostaba horizonte išvydus neregėtas žemes. Keliautojai net nenumanė, kad po penkių šimtmečių šios naujosios žemės atradėju bus paskelbtas Kristupas Kolumbas.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

KAIP VIKINGAI ORIENTUODAVOSI JŪROJE?

Vikingai neturėjo kompasų. Tad kaip jie sugebėjo taip puikiai plaukioti jūra? Plaukdami ne atvira jūra vikingai stengdavosi neišleisti iš akių kranto, o per sąsiaurį, kai tik būdavo įmanoma, plaukdavo taip, kad matytųsi abu krantai. Be to, jie mokėjo stebėti saulę ir žvaigždes. Pavyzdžiui, nustatyti platumai jie naudojo paprastą būdą — lentelę su kiekvienai metų savaitei sužymėtais skaičiais ir lazdele, kuria galima išmatuoti vidudienio saulės aukštį virš horizonto. Vikingai nemokėjo nustatyti ilgumos, todėl atviroje jūroje paprastai plaukdavo į rytus arba vakarus pasirinkta platuma.

Tarkim, jei jūreiviai norėdavo nukeliauti iš Grenlandijos į Vinlandą, jiems reikėdavo plaukti į pietus nuo Grenlandijos tol, kol atsidurdavo reikiamoje platumoje, tada pasukti į vakarus ir surasti pageidaujamą uostą. Atvira jūra plaukiojusiems vikingams padėdavo ir paukščių stebėjimas. Jie mokėdavo meistriškai nustatyti, kur yra sausuma ir kas tai per žemė, stebėdami skraidančius paukščius. Kartais jie pasiimdavo kranklių; paleisti į laisvę paukščiai pakildavo į viršų ir nuskrisdavo artimiausio kranto link. Taip vikingai sužinodavo, kuria kryptimi plaukti.

Kitas būdas padėčiai jūroje nustatyti — gylio matavimas. Vikingai nuleisdavo į dugną virvę su pritvirtintu švininiu gramzdikliu, kuris turėjo dvi paskirtis. Pirma, taip buvo nustatomas vandens gylis. Kai tik gramzdiklis atsitrenkdavo į dugną, jūreivis traukdavo virvę išskėsdamas rankas ir taip išmatuodavo jos ilgį. Jūreiviai lig šiol matuoja gylį fadomais (1,8 metro); šis terminas kilo iš normaniško žodžio, reiškiančio „išskėstos rankos“. Tačiau švininis gramzdiklis atlikdavo ir kitą darbą. Paprastai jame būdavo padaryta ertmė, kurią užpildydavo taukais. Taip su gramzdikliu į paviršių būdavo iškeliamas jūros dugno bandinys. Jūreivis tą bandinį ištyrinėdavo ir pažiūrėdavo į jūrlapius, kuriuose būdavo aprašytos įvairių jūros vietų dugno sudėtis. Nors vikingai naudojosi labai paprastomis priemonėmis, jie tapo žymiais jūreiviais.

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Stofnun Arna Magnússonar, Iceland

[Žemėlapis 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

NAUJOJI ŠKOTIJA

986 metais Islandijoje prasidėjusi Bjadnio Herjolfsono kelionė

NIUFAUNDLANDAS

LABRADORAS

BAFINO ŽEMĖ

GRENLANDIJA

1000 metais Grenlandijoje prasidėjusi Leifo Eriksono kelionė

GRENLANDIJA

BAFINO ŽEMĖ

LABRADORAS

NIUFAUNDLANDAS

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kairėje — Eriko Raudės namų Grenlandijoje rekonstrukcija

[Iliustracija 18 puslapyje]

Tiksli vikingų laivo kopija, kuria buvo pakartota Leifo Eriksono kelionė

[Šaltinio nuoroda]

Vikingų laivų nuotraukos 2 ir 18 puslapiuose: Narsaq Foto, Greenland

[Iliustracija 21 puslapyje]

Leifo Eriksono statula (Islandija)

[Iliustracija 21 puslapyje]

Lansomedouzas (Niufaundlandas)

[Šaltinio nuoroda]

Parks Canada

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

Stokholmo (Švedija) Istorijos muziejaus eksponatai