Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nuostabus vabzdžių pasaulis

Nuostabus vabzdžių pasaulis

Nuostabus vabzdžių pasaulis

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO ISPANIJOJE

GAL manai, jog vabzdžiai tėra įkyruoliai? Gal norėtum, kad pasaulyje nebūtų šių neduodančių ramybės nenaudėlių? Gal kiekviena proga purški juos nuodingomis medžiagomis, muši ar mindai? Kodėl, prieš skelbiant karą kiekvienam tavo akiratin patekusiam vabalui, nesužinojus šio bei to apie jų pasaulį? Juk visų vabzdžių, kurių maždaug 200000000 kartų daugiau nei žmonių, vis tiek neišnaikinsi!

Trumpa pažintis tik su keletu šių nuostabių būtybių gali įtikinti tave, jog vabzdžiai nusipelno pagarbos.

Skraidymo meistrai, turintys nepaprastą regėjimą

Daugelis vabzdžių yra skraidymo meistrai. Apsvarstykime kelis pavyzdžius. Uodai gali skraidyti aukštielninki. Kai kurie iš jų netgi skraido per lietų ir nesušlampa. Jie tiesiog išvengia lietaus lašų! Kai kurios atogrąžų vapsvos bei bitės zvimbia beveik 72 kilometrų per valandą greičiu. Vienas Šiaurės Amerikos drugelis, monarchas, migruodamas nuskrenda 3010 kilometrų. Žiedmusės gali plasnoti sparneliais daugiau nei tūkstantį kartų per sekundę — gerokai tankiau nei kolibris. Laumžirgiai gali skristi atbuli: tas faktas žadina mokslininkų smalsumą ir skatina kruopščiai tyrinėti šiuos vabzdžius.

Jei kada nors bandei priploti musę, žinai, jog šie padarai turi nepaprastai aštrų regėjimą ir drauge refleksą, dešimtį kartų jautresnį už mūsiškį. Įdomu, jog musės akį sudaro tūkstančiai šešiabriaunių lęšių, funkcionuojančių nepriklausomai vienas nuo kito. Taigi, matyt, musės regėjimo laukas yra suskaidytas į mažyčius plotelius.

Kai kurie vabzdžiai jaučia ultravioletinę šviesą, kuri nematoma žmonėms. Vadinasi, peteliškė, kurią regime balkšvą, patinėliui visai neatrodo blanki. Ultravioletinėje šviesoje netgi matomas patrauklus patelės raštas, tiesiog prikaustantis besimeilinančius patinėlius.

Daugelio vabzdžių akys atlieka ir kompaso funkcijas. Pavyzdžiui, bitės bei vapsvos gali nustatyti, kokia plokštuma sklinda poliarizuota šviesa; tai padeda joms žinoti saulės padėtį danguje, netgi kai ją dengia debesys. Dėl tokio sugebėjimo šie vabzdžiai gali ieškoti maisto toli nuo savo lizdų ir vis dėlto tiksliai surasti kelią atgal.

Meilė tvyro ore

Vabzdžių pasaulyje garsai bei aromatai neretai padeda susirasti partnerį. Tai išties įspūdingas laimėjimas, kai tavo gyvenimas trunka vos kelias savaites, o galimų partnerių nedaug.

Mažųjų saturnijų patelė susiranda gerbėją skleisdama tokį stiprų kvapą, jog patinėlis gali atskristi pas ją iš už kokių 11 kilometrų. Jo jautrios antenos pajėgia aptikti net vieną to kvapo molekulę.

Svirpliai, žiogai bei cikados labiau mėgsta būti išgirsti. Net mes, žmonės, galime girdėti įsimylėjėlę cikadą, kai visas jos kūnelis pavirsta tarsi vibruojančiu instrumentu. Na, o didžiulis būrys asistuojančių cikadų gali sukelti gausmą, stipresnį už pneumatinio grąžto ūžimą! O kai kurios patelės visiškai nebylios.

Pabusti ir sušilti

Žmonėms, gyvenantiems šalto klimato juostoje, svarbu išlaikyti šilumą. Taip pat yra su šaltakraujais vabzdžiais, kurie kas rytą pabunda tiesiog sustirę nuo šalčio. Saulė yra jų sąjungininkė ir jie tuo pasinaudoja.

Vabzdžius bei vabalus pritraukia ankstyvą rytą saulės sušildytos gėlės ir lapai. Kai kurie vabalai dažnai lanko Australijos vandens lelijas, kurios veikia tarsi botaninės krosnys. Jų žiedai įšyla tiek, kad daugiau kaip 20 laipsnių (Celsijaus) viršija aplinkos temperatūrą. Drugeliai, kitaip nei kiti vabzdžiai, turi „įmontuotą“ šildymo sistemą. Norėdami apšilti, jie išskleidžia sparnelius, atstojančius efektyvias saulės baterijas, ir atsuka juos į saulę.

Vabzdžiai daug ką nuveikia

Vabzdžių pasaulyje kone kiekvienai rūšiai tenka kitoks vaidmuo, — kartais gana keistas. Pavyzdžiui, kai kurie drugiai, ieškodami energijos teikiančių druskų bei drėgmės, siurbia buivolų ašaras. Kiti, aprūpinti stipriu antifrizu, praleidžia savo gyvenimą apledėjusiose kalnų viršūnėse, misdami vabalais, nugaišusiais nuo šalčio.

Kaip prieš tūkstančius metų pastebėjo karalius Saliamonas, ypač darbščios yra skruzdėlės. Jis rašė: „Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado ar pareigūno, ar valdovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka sau peną per pjūtį“ (Patarlių 6:6-8). Faktas, kad nėra vado, ypač įdomus, nes kai kuriose skruzdžių kolonijose šių vabalėlių priskaičiuojama per 20 milijonų! Vis dėlto skruzdėlynas funkcionuoja tobulai: kiekviena skruzdė atlieka savo konkrečią užduotį, taigi visa kolonija aprūpinta maistu, apsauga ir būstu.

Galbūt pats įspūdingiausias vabzdžių būstas — termitynas. Kai kurie jų būna 7,5 metro aukščio. * Šis stebuklingas statinys turi tobulą oro kondicionavimo sistemą bei požeminius grybynus. Dar nuostabiau, kad termitai, statantys šias aukštas piramides, yra akli!

Kodėl vabzdžiai mums reikalingi?

Vabzdžių vaidmuo mūsų kasdieniniame gyvenime labai svarbus. Iš tikrųjų maždaug 30 procentų mūsų valgomo maisto priklauso nuo apdulkinimo, kurį atlieka bitės, daugiausia laukinės. Tačiau apdulkinimas — tik vienas iš naudingų vabzdžių darbų. Jie perdirba mirusius augalus bei gyvūnus ir, kaip veiksmingos cirkuliacijos grandis, palaiko švarą žemėje. Taip pagerinamas dirvožemis, o išsiskyrusios maistingos medžiagos tręšia augalus. „Jei nebūtų vabzdžių, — rašo entomologas Kristoferis O’Tulas savo knygoje Alien Empire, — mes paskęstume negyvų augalų bei gyvūnų liekanose.“

Vabzdžių labai pasigendama, jei nebeatliekamas jų darbas. Pagalvok, kas atsitiko Australijoje, kai ten buvo priveista milijonai galvijų. Kur bandos, ten ir mėšlas. Jis ne tik negražiai atrodė, bet ir sudarė sąlygas veistis musėms Musca vetustissima — tikrai žmonių ir gyvulių rykštei. Problema buvo išspręsta įvežus mėšlavabalių iš Europos bei Afrikos!

Draugai ar priešai?

Reikia pripažinti, jog kai kurie vabzdžiai naikina pasėlius bei platina ligas. Tačiau kenksmingais laikomi vos 1 procentas pasaulio vabzdžių ir daugelis iš jų padaro daugiau žalos tik dėl to, kad žmogus pats pakeitė aplinką. Pavyzdžiui, maliariją platinantis uodas retai tesukelia rūpesčių vietiniams atogrąžų miškų gyventojams. Tačiau jis labai kenkia prie pat miškų esantiems miestams, kur gausu stovinčio vandens.

Su vabzdžiais kenkėjais, kurie puola pasėlius, žmogus dažnai gali kovoti natūraliais būdais. Dėl to reikia arba taikyti sėjomainą, arba įveisti, o galbūt tik išsaugoti, vabzdžius plėšrūnus. Paprastos boružės bei auksaakės veiksmingai slopina amaro antplūdį. Pietryčių Azijos sveikatos apsaugos darbuotojai atskleidė, jog apsaugoti vandens telkiniui nuo moskitų lervų pakanka poros laumžirgių lervų.

Tad nors ir turi trūkumų, vabzdžiai yra neatsiejama dalis gamtos pasaulio, nuo kurio mes priklausomi. Kaip pažymėjo Kristoferis O’Tulas, nors vabzdžiai ir gali gyventi be mūsų, „mes negalime gyventi be jų“.

[Išnaša]

^ pstr. 20 Žmogui termityno atitikmuo būtų aukštesnis nei 9 kilometrų dangoraižis.

[Rėmelis/iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

METAMORFOZĖ — nauja išvaizda, nauja gyvensena

Kai kurių vabzdžių išvaizda, vykstant metamorfozei, pasidaro visiškai kitokia, jų „pavidalas keičiasi“ tiesiogine prasme. Pokyčiai būna gana įspūdingi. Lervos virsta musėmis, vikšrai — drugeliais, o vandeninės lervos — ore skrajojančiais laumžirgiais. Metamorfozė būdinga šimtams tūkstančių vabzdžių.

Kad įvyktų toks virsmas, prilygstantis traukinio virsmui lėktuvu, vabzdžio kūnas turi patirti milžiniškų pokyčių. Pavyzdžiui, pagalvokime apie drugelį. Vikšrui virtus lėliuke („ramybės“ stadija), daugelis jo audinių bei kūno organų sunyksta. Vystosi visai nauji subrendusio vabzdžio organai: sparnai, akys bei antenos.

Dažnai virsmas susijęs su nauja gyvensena. Pavyzdžiui, laumžirgis, tebebūdamas lerva, gaudo smulkias žuveles ar buožgalvius, tačiau suaugęs ir pradėjęs skraidyti ima maitintis vabzdžiais. Žmogui tai reikštų pirmuosius 20 gyvenimo metų plaukioti jūroje, o likusius — skrajoti tarsi paukščiui.

Ar evoliucija galėjo suderinti šiuos neįtikimus pokyčius? Kaip galėjo nei iš šio nei iš to atsirasti vikšras, užsiprogramavęs pavirsti drugeliu? Galiausiai, kas atsirado pirmiau: vikšras ar drugelis? Vienas negali egzistuoti be kito, nes tiktai drugelis dauginasi ir deda kiaušinėlius.

Be abejo, metamorfozė įtikinamai liudija apie Didį Konstruktorių — tą, kurį Biblija įvardija visų dalykų Kūrėju, Visagaliu Dievu (Psalmių 104:24; Apreiškimas 4:11).

[Iliustracijos]

Tik ką iš lėliukės išsiritęs drugelis ištiesia savo sparnelius

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Viršuje: žiedadulkėmis mintantis vabalas

Viršuje dešinėje: sudrėkęs lapgraužis šildosi

Dešinėje: raganosis

[Iliustracija 18 puslapyje]

Afrikos trumparagis žiogas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Sparva