Kai matome kenčiant nekaltus žmones, pagalvojame: „Kokia neteisybė!“ Gal net kyla abejonių, ar verta būti doram.

Kai kurie tiki, jog po mirties žmogus daugybę sykių į ką nors persikūnija. Jie sako, kad naujame gyvenime tas, kas darė gera, džiaugiasi, o kas dėl ko nors kaltas, – kenčia. Remiantis tokia idėja, net ir gero žmogaus gali laukti atpildas už praeituose gyvenimuose padarytus nusižengimus. Tačiau tuomet kyla klausimų:

• Kokia tokių kentėjimų prasmė, jeigu persikūnijęs asmuo net neprisimena, ką buvo padaręs praeitame gyvenime?

• Ar verta stengtis gyventi sveikai ir niekada nerizikuoti, jeigu vis tiek teks kentėti dėl to, kaip elgėmės praeityje?

  PASIDOMĖKITE

  Svetainėje jw.org pažiūrėkite filmuką Kodėl Dievas nesustabdo kančių?

Kančios nėra Dievo bausmė.

Priešingai, neretai žmogus nukenčia visai atsitiktinai.

„Greitieji ne visada laimi lenktynes, stipruoliai ne visada nugali mūšyje, išmintingieji ne visada turi maisto, protingieji ne visada susikrauna turto ir išmanantiems ne visada sekasi, – visus užklumpa nelaimės metas ir atsitiktinumas“ (MOKYTOJO 9:11).

Kentėti tenka ir dėl mūsų nuodėmingos prigimties.

Daug kas nuodėme vadina smerktiną poelgį. Tačiau Biblijoje šiuo žodžiu taip pat apibūdinamas apskritai visų žmonių – tiek gerų, tiek blogų – netobulumas, paveldėtas iš pirmųjų tėvų.

„Kaltė mane nuo pat gimimo lydi, jau motina mane pradėjo nuodėmingą“ (PSALMYNO 51:5).

Paveldėtos nuodėmės padariniai išties pražūtingi.

Ši nuodėmė sugadino žmogaus santykius su Dievu ir su visais kitais jo kūriniais. Dėl tokio paveldėto netobulumo labai kenčia tiek pavieniai asmenys, tiek visa žmonija.

„Kai noriu daryti gera, prie manęs pristoja bloga“ (ROMIEČIAMS 7:21).

„Visa kūrinija iki šiol dejuoja ir kankinasi“ (ROMIEČIAMS 8:22).