Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Jehovos liudytojai

lietuvių

2015 M. VASARIO 5 D.
PRANCŪZIJA

Prancūzijos Vyriausiasis administracinis teismas nutraukia diskriminaciją

Prancūzijos Vyriausiasis administracinis teismas nutraukia diskriminaciją

„Po kiekvieno mūsų susitikimo esu laimingas ir širdyje dainuoju. Jūsų apsilankymas – man paguoda, o Biblijos studijos suteikia gyvenimui prasmę.“

„Noriu jums padėkoti už tai, kad ėmėtės teisinių, administracinių ir religinių priemonių siekdami kapeliono tarnybos.“

„Tai buvo atsakymas į mano maldas.“

Taip atsiliepia kaliniai Prancūzijoje reikšdami dėkingumą už dvasinę pagalbą, kurią teikia kapeliono statusą turintis Jehovos liudytojas.

2013 metų spalio 16-ąją Prancūzijos Vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo buvo nutraukta Jehovos liudytojų Prancūzijoje diskriminacija. Šis Teismo sprendimas leidžia Jehovos liudytojams lankytis kalėjimuose kaip kapeliono statusą turintiems religiniams tarnams ir teikti dvasinę pagalbą kaliniams, kurie jos prašo. *

Ilgą laiką liudytojams nebuvo suteikiamas kapeliono statusas

Daug metų kalėjimo valdžia leido liudytojams lankytis kalėjimuose ir teikti dvasinius pamokymus, nors jie ir neturėjo oficialaus kapeliono statuso. Viskas pasikeitė 1995 metais, kai Parlamentinė komisija paskelbė prieštaringą pranešimą su tariamai pavojingų sektų sąrašu, į kurį buvo įtraukti ir Jehovos liudytojai. Tai ne tik suteršė Jehovos liudytojų reputaciją, bet ir įžiebė jų diskriminaciją. Ji ėmė reikštis ir kalėjimų sistemoje.

Nors parlamentiniai pranešimai teisinės galios neturi, kai kurių kalėjimų vadovybė pasinaudojo tuo 1995 metų pranešimu kaip pagrindu uždrausti liudytojams lankyti kalinius, kurie prašė dvasinės pagalbos. Liudytojai galėjo aplankyti kalinius bendra tvarka kaip privatūs asmenys, o ne kaip religiniai tarnai. Jiems nebuvo leidžiama atsinešti Biblijos nei religinių leidinių. Visi aplankymai turėjo vykti viešame lankytojų kambaryje, kur kalbėtis apie dvasinius dalykus sunku. Vienas Jehovos liudytojas sako, kad atmosfera tame kambaryje „buvo tarsi traukinių stotyje, kur iš visų pusių sklinda triukšmas“. Kai kuriuose kalėjimuose buvo reikalavimas, kad po apsilankymo kaliniai būtų išrengti ir apieškoti, nes lankytojas neturėjo valdžios suteikiamo kapeliono statuso.

Kad gautų tokias pat teises kaip kitų religijų patvirtinti tarnai, Jehovos liudytojai 2003 metais Prancūzijos Kalėjimų administracijai pradėjo teikti prašymus dėl kapeliono statuso. Visi prašymai buvo kategoriškai atmesti. Tokius savavališkus, diskriminuojančius veiksmus liudytojai apskundė aukštesnei administracinei valdžiai, bet ir vėl gavo neigiamą atsakymą. Prancūzijos Teisingumo ministerijos nurodyta oficiali priežastis nesuteikti liudytojams kapeliono statuso buvo ta, kad Jehovos liudytojai neįeina į sąrašą religijų, kurių atstovams leidžiama lankytis kalėjimuose. Ministerija taip pat išreiškė susirūpinimą, kad kapeliono statusą suteikus Jehovos liudytojams, jo pradės prašyti ir kitos religinės mažumos. Po nesėkmingų pastangų išspręsti tą klausimą per Teisingumo ministeriją liudytojams neliko nieko kito kaip kreiptis į teismą.

Vyriausybė atsisakė nutraukti diskriminaciją

2006 metais Jehovos liudytojai kreipėsi į teismą, kad prašymų atmetimai būtų anuliuoti ir kad Teisingumo ministerija būtų įpareigota suteikti liudytojams kapeliono statusą. Visi tą klausimą nagrinėję šalies administraciniai ir apeliaciniai teismai pareiškė, kad atmesdama liudytojų prašymus valdžia elgėsi neteisėtai. Be to, 2010 metais Prancūzijos kovos su diskriminacija ir lygybės tarnyba pasmerkė valdžios poziciją ir paragino Teisingumo ministeriją nutraukti Jehovos liudytojų diskriminaciją.

Prancūzijos Teisingumo ministerija ne tik ignoravo šį įspėjimą ir teismo sprendimus, bet ir padavė apeliaciją Prancūzijos Vyriausiajam administraciniam teismui – Valstybės tarybai.

Istorinis sprendimas Jehovos liudytojų naudai

Valstybės taryba liudytojų bylas kartu su devyniomis panašiomis bylomis ėmė nagrinėti 2013-aisiais. 2013 metų spalio 16 dienos nutarimu Teismas atmetė Teisingumo ministerijos pateiktus skundus. Teismas pareiškė, kad Kalėjimų administracija privalo gerbti kalinio teises ir, „kai tik gauna prašymą, suteikti kapeliono statusą pakankamam skaičiui religinių tarnų su sąlyga, kad bus laikomasi įstaigos saugumo ir tvarkos reikalavimų“. Be to, remdamasi Prancūzijos Konstitucija ir Europos Žmogaus Teisių Konvencija, Valstybės taryba pareiškė, kad „įkalintiems asmenims yra garantuojama teisė turėti savo nuomonę, teisė į sąžinės ir religijos laisvę ir kad jie gali išpažinti savo pasirinktą religiją“. Laikantis šio sprendimo, Prancūzijoje ir jos užjūrio valdose kapeliono statusas buvo suteiktas 105 religiniams tarnams, todėl dabar kalinius gali ganytojiškai lankyti ir Jehovos liudytojai.

2014 metų sausį Prancūzijos Kalėjimų administracija paskyrė Jehovos liudytoją Žaną Marką Furko nacionaliniu kapelionu. Jis turi teisę lankytis visuose Prancūzijos kalėjimuose. Jis taip pat įgaliotas atstovauti Jehovos liudytojams Kalėjimų administracijoje. Furko sako: „Nuo šiol Jehovos liudytojų kapelionai, kaip ir kitų teisiškai pripažintų religijų atstovai, galės susitikti su kaliniais asmeniškai, tam tinkamose vietose, kartais pačių kalinių kamerose.“

Šis sprendimas yra svarbi pergalė užtikrinant religijos laisvę Prancūzijoje. Jis dar kartą patvirtina, kad suimtieji turi teisę išpažinti savo pasirinktą religiją ir priimti pageidaujamus religinius tarnus. Jehovos liudytojai yra dėkingi, kad Prancūzijos teismai nutraukė jų diskriminaciją. Taip buvo žengtas dar vienas žingsnis siekiant, kad Jehovos liudytojai Prancūzijoje būtų valstybės pripažinta religija.

^ pstr. 6 Kai kurie kaliniai, susipažinę su liudytojais būdami kalėjime, patys tapo Jehovos liudytojais. Kiti, prieš įsitraukdami į nusikalstamą veiklą, galbūt bendravo su liudytojais arba užaugo liudytojų šeimoje ir dabar nori grįžti į bendruomenę. Nesvarbu, kodėl šie žmonės prašo, kad juos aplankytų Jehovos liudytojų religinis tarnas, jie turi tokią pat teisę į religijos laisvę kaip ir kitus tikėjimus išpažįstantys kaliniai.