Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Jehovos liudytojai

lietuvių

2017 M. KOVO 7 D.
PIETŲ KORĖJA

Neteisingas Pietų Korėjos elgesys su Dong Hjok Sinu

Neteisingas Pietų Korėjos elgesys su Dong Hjok Sinu

Pietų Korėjos valdžia sodina į kalėjimą šimtus asmenų, atsisakančių karo tarnybos dėl įsitikinimų. Valdžia baudžiamojon atsakomybėn patraukia ir į atsargą išleistus vyrus, kurie nusprendžia nebeimti ginklo į rankas.

Pietų Korėjos pilietis Dong Hjok Sinas nuo jaunumės žinojo, kad vieną dieną bus pašauktas atlikti karo tarnybos. Gavęs šaukimą jis prisistatė ir 2005 metais karo tarnybą baigė bei gavo garbingos tarnybos liudijimą. Tada jaunuolis buvo įtrauktas į atsarginių sąrašą, o atsarginiai aštuonerius metus yra reguliariai šaukiami į papildomus karinius mokymus.

Netrukus po to, kai buvo išleistas į atsargą, D. H. Sinas pradėjo studijuoti Bibliją. Biblijos mokymai apie taikingumą palietė jo širdį, ir sąžinė jam nebeleido eiti karo tarnybos. Kai 2006-ųjų kovą jį pašaukė į atsarginių mokymus, karo pareigūnams vaikinas paaiškino, kad mokymuose negali dalyvauti dėl sąžinės.

Pasinaudoti sąžinės laisve neleidžiama

Pietų Korėja nepripažįsta teisės atsisakyti karo tarnybos dėl įsitikinimų. Šiuo metu į atsarginių mokymus šaukiami 40 suvirš Jehovos liudytojų, dėl sąžinės atsisakančių karo tarnybos.

Karo pareigūnai nepaisė D. H. Sino argumentų ir vien 2006 metais išdavė jam 30 šaukimų. Vaikinas buvo nuolat šaukiamas dar septynerius metus. Nuo 2006-ųjų kovo iki 2013-ųjų gruodžio D. H. Sinas iš viso sulaukė 118 šaukimų į atsarginių mokymus. * Kadangi kaskart pagarbiai atsisakydavo mokymuose dalyvauti, 49 kartus jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, 69 kartus turėjo atvykti į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžius, jo atžvilgiu buvo paskelbti iš viso 35 teismo nuosprendžiai.

„Neturėjo kito pasirinkimo“

Dėl D. H. Sino įsitikinimų nuoširdumo teismams abejonių nekilo. 2014 metų spalio 7 dienos Ulsano apygardos teismo sprendime sakoma: „Visiškai suprantama, kad [Dong Hjok Sinas], tapdamas Jehovos liudytoju, neturėjo kito pasirinkimo kaip nusižengti įstatymui. Karo prievolė buvo paprasčiausiai nesuderinama su jo sąžine bei religiniais įsitikinimais.“

Nors šis apygardos teismas suprato, į kokią keblią padėtį papuolė D. H. Sinas, jį, kaip ir kitus šalies teismus, varžo karo prievolės įstatymo nuostatos. Teismai skyrė vaikinui iš viso daugiau kaip 16 milijonų vonų (13 381 euro) baudą ir šešias laisvės atėmimo bausmes mažiausiai po šešis mėnesius, kurios buvo pakeistos lygtinėmis bausmėmis. Vienu atveju teismas skyrė jam 200 valandų viešųjų darbų.

D. H. Sinas sako: „Buvau labai prislėgtas ir išsigandęs. Atrodė, kad šis išbandymas niekada nesibaigs. Tai, kad buvau dažnai kviečiamas į teismą, neigiamai atsiliepė mano šeimai. Per tuos devynerius metus mano mama prisikentėjo ne ką mažiau nei aš pats. Dėl nuolatinio nerimo pablogėjo jos sveikata. Man plyšo širdis matant, kaip ji dėl to išgyvena. Be to, patyriau finansinių nuostolių. Kadangi buvau nuolat šaukiamas prisistatyti, teisiamas ir baudžiamas, septynis kartus turėjau ieškotis naujo darbo, nes dėl privalomo dalyvavimo teismo posėdžiuose dažnai negalėdavau eiti į darbą.“

Pažeidžiamos tarptautinėse konvencijose numatomos teisės

Visus jo nenaudai paskelbtus nuosprendžius D. H. Sinas apskundė Pietų Korėjos teismams, bet tai nieko nedavė – Aukščiausiasis Teismas jo skundus atmetė keturis kartus. Išnaudojęs visas įmanomas teisines priemones savo šalyje, 2016 metų birželį D. H. Sinas pateikė skundą JT Žmogaus teisių komitetui. Vaikino teigimu, Pietų Korėjos valstybė, pakartotinai jį šaukdama į karinius mokymus, patraukdama baudžiamojon atsakomybėn ir skirdama bausmes, nesilaikė Tarptautinio civilinių ir politinių teisių pakto. Skunde atkreipiamas dėmesys į tris dalykus.

  • Karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakančių piliečių pakartotinis šaukimas atlikti karo prievolę ir pakartotinis baudimas už jos atsisakymą tarptautiniuose teisės aktuose laikomas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu.

  • Tai, kad asmenys yra daugybę kartų šaukiami į karinius mokymus ir už atsisakymą yra vis baudžiami, aiškiai rodo, jog šalies valdžia siekia priversti piliečius atlikti karo tarnybą. Nesibaigiantis baudžiamasis persekiojimas labai varžė D. H. Sino gyvenimą. Be to, vaikinas jautėsi žeminamas, kad už savo religinius įsitikinimus yra baudžiamas.

  • Kadangi D. H. Sinas karo tarnybos atsisako dėl religinių įsitikinimų, buvo pažeista jo teisė į sąžinės ir religijos laisvę.

Tikimasi, kad padėtis pagerės

D. H. Sinas yra beveik tikras, kad JT Žmogaus teisių komitetas priims jam palankų sprendimą, nes Komitetas jau ne sykį įsakė Pietų Korėjai gerbti asmens teisę atsisakyti karo tarnybos. * Vaikinas viliasi, kad Komitetas pripažins neeilinę atsarginių padėtį. D. H. Sinas sakė: „Nors su manimi elgėsi negražiai, nesigailiu, kad laikausi savo religinių principų ir klausau savo sąžinės. Tikiuosi, kad Pietų Korėjos valdžia pripažins asmens teisę neatlikti karo tarnybos, jei tai prieštarauja jo sąžinei.“ Taip pat mano ir kiti Jehovos liudytojai Pietų Korėjoje bei visame pasaulyje.

^ pstr. 7 Dong Hjok Sinas 2006 metais gavo 30 šaukimų, 2007 metais – 35 šaukimus, 2008 metais – 15 šaukimų, 2009 metais – 9 šaukimus, 2010 metais – 17 šaukimų, 2011 metais – 12 šaukimų. Kadangi per paskutinius dvejus atsargos metus atlikti papildomą karo tarnybą nėra reikalaujama, 2012 ir 2013 metais D. H. Sinas šaukimų negavo.

^ pstr. 18 JT Žmogaus teisių komitetas išleido penkias išvadas, kuriose pabrėžiama, jog Pietų Korėja pažeidžia pakto 18 straipsnį, kuriuo įtvirtinama „teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę“: Yeo-bum Yoon and Myung-jin Choi v. Republic of Korea, Komunikatas Nr. 1321-1322/2004, U.N. Doc. CCPR/C/88/D/1321-1322/2004 (2006 m. lapkričio 3 d.); Eu-min Jung et al. v. Republic of Korea, Komunikatas Nr. 1593-1603/2007, U.N. Doc. CCPR/C/98/D/1593-1603/2007 (2010 m. kovo 23 d.); Min-kyu Jeong et al. v. Republic of Korea, Komunikatas Nr. 1642-1741/2007, U.N. Doc. CCPR/C/101/D/1642-1741/2007 (2011 m. kovo 24 d.); Jong-nam Kim et al. v. Republic of Korea, Komunikatas Nr. 1786/2008, U.N. Doc. CCPR/C/106/D/1786/2008 (2012 m. spalio 25 d.); ir Young-kwan Kim et al. v. Republic of Korea, Komunikatas Nr. 2179/2012, U.N. Doc. CCPR/C/112/D/2179/2012 (2014 m. spalio 15 d.).