Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2015 m. lapkritis

 NUMERIO TEMA | KOKS DIEVO POŽIŪRIS Į KARUS?

Dievo požiūris į karus senovėje

Dievo požiūris į karus senovėje

Žmonės kentė priespaudą. Jie ne sykį meldė Dievą pagalbos, bet jos nesulaukė – bent jau iškart. Tai buvo izraelitai, Dievo tauta senovėje. Juos engė egiptiečiai (Išėjimo 1:13, 14). Ilgus metus izraelitai laukė, kol Dievas padarys galą Egipto tironijai. Paskui atėjus metui Dievas ėmėsi veiksmų (Išėjimo 3:7–10). Biblijoje rašoma, jog su egiptiečiais kovojo pats Dievas – baudė juos baisiomis nelaimėmis ir galiausiai Raudonojoje jūroje paskandino karalių su visa kariauna (Psalmyno 136:15). Jehova įrodė, kad yra galingas karžygys, gebantis apginti savo tautą (Išėjimo 15:3, 4).

Tai, jog Dievas pats kovojo su egiptiečiais, rodo, kad apskritai jis nėra prieš karą. Be to, būta atvejų, kai jis liepdavo savo tautai Izraeliui kilti į kovą. Pavyzdžiui, įsakė jiems žygiuoti į mūšį su kanaaniečiais, kurie buvo nepataisomai sugedę (Pakartoto Įstatymo 9:5; 20:17, 18). Izraelio karaliui Dovydui liepė kariauti su izraelitus engusiais filistinais. Dievas netgi nurodė jam, kokios strategijos laikytis, kad pasiektų pergalę (2 Samuelio 5:17–25).

Šitie Biblijos pasakojimai atskleidžia, jog tais atvejais, kai izraelitams grėsdavo priespauda, Dievas, norėdamas apsaugoti savo tautą ir tyrą garbinimą, liepdavo kovoti. Bet atkreipkite dėmesį į tris svarbius karų, kuriems Dievas pritardavo, požymius.

  1. KAS DALYVAUS KARE, SPRĘSDAVO TIKTAI DIEVAS. Kartą jis izraelitams pasakė: „Ne jums kovoti šiame mūšyje!“ Kodėl? Už juos kovoti ketino pats Dievas (2 Metraščių 20:17; 32:7, 8). Tokių atvejų, kaip minėjome straipsnio pradžioje, buvo ne vienas. O kai kada Dievas įsakydavo savo tautai, izraelitams, ir patiems kovoti su priešais, kad užimtų ir apgintų Pažadėtąją žemę (Pakartoto Įstatymo 7:1, 2; Jozuės 10:40).

  2. KADA KARIAUTI, SPRĘSDAVO TIKTAI DIEVAS. Dievo tarnai turėdavo kantriai laukti, kol jis nurodys, kada žygiuoti į mūšį su prispaudėjais. Iki to laiko jiems būdavo nevalia imtis jokių karo veiksmų, o nepaklusę prarasdavo  Dievo palankumą. Kaip rašoma Biblijoje, kai izraelitai išeidavo į karą negavę Dievo leidimo, padariniai dažniausiai būdavo tragiški. *

  3. Nors Dievas kovojo su kanaaniečiais, kai kuriuos, kaip antai Rahabą ir jos šeimą, išgelbėjo.

    DIEVAS NETROKŠTA NET IR NEDORĖLIO MIRTIES. Jehova yra gyvybės šaltinis ir žmonijos Kūrėjas (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Todėl jis netrokšta žmonių mirties. Deja, yra tokių, kurie piktavališkai kėsinasi į kitų laisvę ir net gyvybę (Psalmyno 37:12, 14). Kad tokiam blogiui užkirstų kelią, kartais Dievas leisdavo savo tautai su nedorėliais kovoti. Ir vis dėlto daugelį metų Izraelio priešams jis buvo gailestingas ir kantrus (Psalmyno 86:15). Pavyzdžiui, izraelitams jis nurodė prieš užpuolant kokį miestą pasiūlyti taikos sąlygas, kad jo gyventojai turėtų galimybę pasikeisti ir išvengti karo (Pakartoto Įstatymo 20:10–13). Šitaip Dievas parodė, jog nenori, kad nedorėlis mirtų, bet nori, „kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ezechielio 33:11, 14–16). *

Iš viso to matome, jog senovėje Dievas karą laikė teisėta priemone padaryti galą priespaudai ir visokiam blogiui. Tačiau Dievas – ne žmonės – teisėtai spręsdavo, kada toks karas turi vykti ir kas turi kariauti. Ar Dievas pats troško karo, kraujo praliejimo? Jokiu būdu. Jis nekenčia smurto (Psalmyno 11:5). Ar Dievo požiūris į karą pasikeitė, kai jo Sūnus Jėzus Kristus pirmame amžiuje pradėjo savo tarnybą?

^ pstr. 7 Štai kartą izraelitai prieš Dievo valią išėjo kariauti su amalekiečiais bei kanaaniečiais ir patyrė pralaimėjimą (Skaičių 14:41–45). Po daugelio metų Dievui ištikimas karalius Jošijas įsivėlė į mūšį be Dievo pritarimo, ir šis skubotas veiksmas kainavo jam gyvybę (2 Metraščių 35:20–24).

^ pstr. 8 Prieš pradėdami karą su kanaaniečiais, izraelitai jiems taikos nepasiūlė. Kodėl? Nes kanaaniečiams pasitaisyti buvo duota 400 metų. Todėl kai izraelitai pradėjo su jais kariauti, kanaaniečiai, kaip visuma, buvo nepataisomai pagedę (Pradžios 15:13–16). Dėl to juos ir reikėjo išnaikinti. Tačiau pavieniai asmenys, kurie pasikeitė, buvo išgelbėti (Jozuės 6:25; 9:3–27).