„Buvau užkietėjęs lošėjas. Melsdavausi, kad ir man nusišypsotų fortūna, bet ji visada nuo manęs nusisukdavo“ (Samuelis * iš Kenijos).

„Mokykloje mums tereikėdavo kalbėti poterius, kurių buvome ten mokomi“ (Tereza iš Filipinų).

„Meldžiuosi, kai man sunku. Be to, prašau, kad Dievas atleistų kaltes ir būčiau geresnė krikščionė“ (Magdalena iš Ganos).

Kaip matome iš Samuelio, Terezos ir Magdalenos pasisakymų, žmonės meldžiasi dėl įvairių priežasčių – kilnesnių ir ne tokių kilnių. Vienų maldos nuoširdžios, kitų paviršutiniškos. Šimtai milijonų žmonių jaučia poreikį melstis, nesvarbu, ar prašytų Dievą, kad padėtų išlaikyti egzaminą, laimėtų jų mylima komanda, būtų viskas gerai šeimoje, ar tai darytų dėl daugybės kitų priežasčių. Kaip rodo apklausos, reguliariai meldžiasi net kai kurie nereligingi žmonės.

O jūs ar meldžiatės? Tuomet ko prašote? Turite įprotį melstis ar ne, galbūt svarstote, ar tikrai yra prasmės tą daryti? Ar kas nors maldų klauso? Viename leidinyje malda prilyginama „savotiškai terapijai [...], tarkim, pokalbiui su akvariume plaukiojančiomis žuvytėmis“. Kai kurie gydytojai irgi laikosi panašios nuomonės ir maldą vadina „alternatyviuoju gydymo metodu“. Tad ar melsdamiesi tik veltui aušiname burną, o gal, geriausiu atveju, tiesiog kažkiek nusiraminame?

Priešingai, Biblijoje rašoma, jog malda yra kur kas daugiau nei vienas iš nusiraminimo būdų. Be to, paaiškinama, kad yra kas maldas išklauso, jeigu tik jos sakomos tinkamai ir iš deramų paskatų. Ar taip yra iš tikrųjų? Apie tai skaitykite toliau.

^ pstr. 3 Kai kurie vardai pakeisti.