Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2015 m. rugsėjis

Gal ir jūs nusivylėte Dievu?

Gal ir jūs nusivylėte Dievu?

„KODĖL tai atsitiko man? Kodėl Dievas leido?“ Šie klausimai kėlė nerimą 24 metų Sidniui iš Brazilijos. Po to, kai vandens čiuožykloje patyrė traumą, jis visam laikui liko prikaustytas prie invalido vežimėlio.

Kančios, kurias žmogus patiria dėl nelaimingo atsitikimo, ligos, artimojo mirties, stichinės nelaimės, karo, lengvai gali tapti nusivylimo Dievu priežastimi. Tai nieko nauja. Senovės laikų patriarchą Jobą ištiko viena nelaimė po kitos. Jis neapgalvotai apkaltino Dievą, sakydamas: „Šaukiuosi tavęs, bet tu manęs neišklausai; aš laukiu, bet tu tik pasižiūri į mane. Pasidarei man nuožmus ir vargini savo galinga ranka“ (Jobo 30:20, 21).

Jobas nežinojo, nei kas tokias bėdas jam sukelia, nei kodėl jos ištinka, nei kodėl žmogaus niekas nuo jų neapsaugo. Laimei, Biblija atskleidžia, kodėl tokie dalykai vyksta ir kaip į tai turėtume reaguoti.

AR DIEVAS TURĖJO TIKSLĄ, KAD ŽMONĖS KENTĖTŲ?

Apie Dievą Biblijoje skaitome: „Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Pakartoto Įstatymo 32:4) Tuomet ar nuoseklu ir suprantama, jog Dievas – „teisus ir patikimas“ – norėtų, kad žmonės patirtų kančias, arba pats siųstų nelaimes, siekdamas juos nubausti ar išgryninti?

Priešingai, Biblijoje rašoma: „Mėginamas niekas tenesako: ‘Esu Dievo mėginamas.’ Tuo, kas bloga, Dievo neįmanoma mėginti ir jis pats nė vieno tuo nemėgina“ (Jokūbo 1:13). Be to, iš Biblijos sužinome, kad Dievas pasirūpino tobula pradžia. Pirmiesiems žmonėms, Adomui ir Ievai, davė gražius namus, visa, ko reikia gyvenimui, prasmingą darbą ir pasakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ Taigi Adomui ir Ievai nebuvo dėl ko Dievu nusivilti (Pradžios 1:28).

Bet dabar gyvenimo sąlygos toli gražu nėra tobulos. Iš tikrųjų per visą žmonijos istoriją būta daug žiaurumų. Kokia teisinga mintis: „Visa kūrinija iki šiol dejuoja ir kankinasi“ (Romiečiams 8:22). Kas atsitiko?

KODĖL TIEK KANČIŲ?

Kad suvoktume kančių priežastį, turėtume sugrįžti į žmonijos pradžią. Sukurstyti maištingo angelo, vėliau imto vadinti Šėtonu ir Velniu, Adomas su Ieva paniekino Dievo nustatytas normas, kas gera ir kas bloga, kurias simbolizavo draudimas valgyti nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“. Velnias pasakė Ievai, jog Dievui nepaklusę jie nemirs, ir šitaip Kūrėją apkaltino esant melagį. Taip pat pareiškė, kad Dievas savo pavaldiniams nedavė teisės spręsti, kas gera ir kas bloga (Pradžios 2:17; 3:1–6). Be to, įpiršo mintį, jog be Dievo vadovavimo žmonėms būtų geriau. Dėl viso to iškilo gyvybiškai svarbus klausimas – ar Dievas yra tinkamas valdovas?

Velnias iškėlė ir dar vieną klausimą – apkaltino žmones, kad šie Dievui tarnauja iš savanaudiškų paskatų. Apie ištikimąjį Jobą jis Dievui pasakė: „Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? [...] Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“ (Jobo 1:10, 11). Nors šie žodžiai buvo taikomi Jobui, jis turėjo omenyje, kad iš savanaudiškų paskatų Kūrėjui tarnauja visi žmonės.

KAIP DIEVAS ŠIUOS KLAUSIMUS SPRENDŽIA

Kaip geriausiai šiuos esminius gyvenimo klausimus išspręsti kartą ir visiems laikams? Išmintingasis Dievas rado teisingiausią sprendimą – tokį, kuris mūsų nenuvils (Romiečiams 11:33).  Kad galiausiai paaiškėtų, kieno valdymas pranašesnis, jis kurį laiką žmonėms leido valdyti patiems.

Apgailėtina padėtis visoje planetoje aiškiai rodo, jog žmonių valdymas patyrė visišką nesėkmę. Žmonėms ne tik nepavyko užtikrinti taikos, saugumo ir laimės, bet ir pačią Žemę jie nualino taip, kad ši atsidūrė per plauką nuo pražūties. Tai dar kartą patvirtina svarbią tiesą, užrašytą Biblijoje: „Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti“ (Jeremijo 10:23). Tik Dievo valdymas gali užtikrinti ilgalaikę taiką, laimę ir žmonijos klestėjimą, nes toks yra Jo tikslas (Izaijo 45:18).

Kaip Dievas jį įgyvendins? Prisiminkime, ko melsti Jėzus mokė savo sekėjus: „Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Numatytu laiku Dievas per savo Karalystę pašalins visas kančių priežastis (Danieliaus 2:44). Skurdas, ligos ir mirtis bus nuėję į nebūtį. Apie vargšus Biblijoje sakoma, jog Dievas „išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį“ (Psalmyno 72:12–14, Brb). O ligoniams žadama: „Nė vienas iš gyventojų nesakys: ‘Aš sergu’“ (Izaijo 33:24, Brb). Net apie mirusiuosius, esančius Dievo atmintyje, Jėzus kalbėjo: „Ateina valanda, kai visi esantys kapuose išgirs jo balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29). Kokie širdžiai mieli pažadai!

Ugdydamiesi tikėjimą Dievo pažadais lengviau įveiksime bet kokį nusivylimą Juo.

KAIP ĮVEIKTI NEVILTĮ

Praėjus maždaug 17 metų po nelaimingo atsitikimo, straipsnio pradžioje minėtas Sidnis pasakė: „Jehovos dėl to niekada nekaltinau, bet turiu pripažinti, jog iš pradžių buvau juo nusivylęs. Būna dienų, kai jaučiuosi sugniuždytas ir vien pagalvojęs apie savo negalią verkiu. Tačiau iš Biblijos supratau, kad tai nebuvo Dievo bausmė. Kaip joje rašoma, „visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“. Melsdamasis Jehovai ir skaitydamas tam tikras Biblijos eilutes stiprėju dvasiškai ir išlaikau teigiamą požiūrį“ (Mokytojo 9:11, Brb; Psalmyno 145:18; 2 Korintiečiams 4:8, 9, 16).

Žinojimas, kodėl Dievas leidžia, kad patirtume kančias, ir kaip jis netrukus pašalins jų priežastis, padės įveikti nusivylimą Dievu, jei kada toks jausmas ir apimtų. Nėmaž neabejojame, jog Dievas „uoliai jo ieškantiems atsilygina“. Nė vienas, kuris sudeda viltis į Jį ir Jo Sūnų, niekada nebus apviltas (Hebrajams 11:6; Romiečiams 10:11).