Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2015 m. rugpjūtis

 SEKIME JŲ TIKĖJIMU | DEBORA

„Aš, Debora, iškilau kaip motina Izraelyje“

„Aš, Debora, iškilau kaip motina Izraelyje“

DEBORA apžvelgia karius, susirinkusius ant Taboro kalno, ir jos širdis suvirpa. Rytui brėkštant ji mąsto, kokie drąsūs tie vyrai ir koks tvirtas Barako, jų vado, tikėjimas. Nors karių nemažai – dešimt tūkstančių, – šiandien jų tikėjimas ir drąsa bus išbandyti. Priešas nuožmus, turi daugiau karių, ir jie geriau ginkluoti. Bet izraelitai vis tiek neišsigando – iš esmės dėl to, kad juos padrąsino ši moteris.

Tik įsivaizduokite Deborą, švelnaus vėjelio šiurenamu apsiaustu, stovinčią greta Barako ir nužvelgiančią aplinkinius slėnius. Maždaug 400 metrų aukščio Taboro kalnas savo forma primena didžiulį nupjautinį kūgį, nuo kurio plokščios viršūnės atsiveria vaizdas į Jezreelio slėnį, besidriekiantį toli į pietvakarius. Per lygias pievas palei Karmelio kalną Didžiosios jūros (Viduržemio) link vingiuoja Kišono upė. Tą rytą upės vaga tikriausiai buvo išdžiūvusi, bet lygumoje žvilgėjo kai kas kita – grėsmingai blykčiodama ginklais artinosi Siseros kariuomenė. Jo pasididžiavimas buvo maždaug 900 kovos vežimų, prie kurių ašių veikiausiai buvo pritvirtinti metaliniai dalgiai. Menkai ginkluotus izraelitus Sisera planavo iškirsti kaip miežių lauką!

Debora žinojo, kad Barakas ir jo vyrai iš jos laukia kažkokio žodžio, kažkokio ženklo. Ar ji čia buvo vienintelė moteris? Kaip jautėsi, suvokdama, jog ant jos pečių gula tokia atsakomybė? Gal pati svarstė, ką ji čia veikia? Tikriausiai ne! Jehova, Dievas, kuriam ji tarnavo, jai liepė pradėti šį karą, be to, atskleidė, kad galutinė pergalė bus moters rankose (Teisėjų 4:9). Ko iš Deboros ir šių narsių kovotojų pasimokome apie tikėjimą?

„ŽYGIUOK Į TABORO KALNĄ“

Biblijoje Debora pristatoma kaip pranašė. Nors šis atvejis nėra vienintelis, tokios pareigos moteriai bibliniais laikais buvo kiek neįprastos. * Deborai buvo patikėta ir dar kai kas, – matyt, ji spręsdavo ginčus ir pranešdavo žmonėms Jehovos valią (Teisėjų 4:4, 5).

Debora gyveno kalnuotame Efraimo regione tarp Betelio ir Ramos miestų. Ji sėdėdavo po palme ir tarnavo tautai, kaip Jehova buvo nurodęs. Šios pareigos buvo nelengvos, bet tai Deboros negąsdino, nes jos atliekamas darbas buvo labai svarbus. Dievo įkvėpta ji sukūrė giesmę, kurioje paminėta ir tautos neištikimybė: „Jie pasirinko naujus dievus, ir kilo karas prie jų vartų“ (Teisėjų 5:8, Brb). Kadangi izraelitai nusigręžė nuo Jehovos ir tarnavo kitiems dievams, Jehova atidavė juos į priešų rankas. Pasinaudodamas galingu karvedžiu Sisera, juos engė kanaaniečių karalius Jabinas.

Sisera! Vien šis vardas Izraelyje kėlė siaubą. Kanaaniečių religija bei kultūra pasižymėjo  brutalumu – būdavo aukojami netgi vaikai, o šventyklose užsiiminėjama prostitucija. Koks buvo izraelitų gyvenimas, kai kraštą slėgė priešų jungas? Debora savo giesmėje atskleidžia, jog keliauti buvo beveik neįmanoma, o kaimai ištuštėjo (Teisėjų 5:6, 7). Bijodami ūkininkauti, gyventi sienomis neapsaugotuose kaimuose, keliauti pagrindiniais keliais, kad nebūtų užpulti, atimti jų vaikai ar išprievartautos moterys, žmonės slėpdavosi miškuose ir kalnuose. *

Smurtautojai siautėjo 20 metų, kol Jehova nusprendė, kad jo užsispyrusi tauta pasirengusi keistis, arba, kaip sakoma Deboros ir Barako giesmėje, „kol aš, Debora, iškilau kaip motina Izraelyje“. Nežinome, ar Debora, Lapidoto žmona, turėjo vaikų, bet šioje eilutėje ji taip vadinama perkeltine prasme. Iš esmės Jehova paskyrė Deborą, kaip motiną, saugoti tautą ir įpareigojo ją pašaukti tvirto tikėjimo vyrą teisėją Baraką, kad šis pakiltų į kovą prieš Siserą (Teisėjų 4:3, 6, 7; 5:7).

Debora padrąsino Baraką, kad pakiltų ir išvaduotų Dievo tautą

„Eik [...] ir žygiuok į Taboro kalną“, – Jehova paliepė jam per Deborą. Iš dviejų Izraelio giminių Barakas turėjo suburti 10 000 vyrų. Debora perdavė jam žinią nuo Dievo, kad jie sumuš galingąjį Siserą su jo 900 kovos vežimų. Tokia mintis jam pasirodė neįtikėtina, juk Izraelis neturėjo nei kariuomenės, nei ginklų. Vis dėlto Barakas sutiko žygiuoti į mūšį, bet su sąlyga, kad ant Taboro kalno eis ir Debora (Teisėjų 4:6–8; 5:6–8).

Dėl to kai kas mano, jog Barakui trūko tikėjimo, bet tai – netiesa. Juk jis neprašė Dievo daugiau ginklų. Veikiau, šis Dievui ištikimas vyras įžvelgė, kad būdama kartu pranašė pastiprins jį ir jo karius (Hebrajams 11:32, 33). Jehova tam pritarė – leido Deborai eiti kartu, kaip Barakas ir prašė. Tačiau įkvėpė pranašę pasakyti, jog pergalės šlovė atiteks ne vyrui (Teisėjų 4:9). Dievas buvo nusprendęs, kad Sisera žus nuo moters rankos.

Mūsų laikais moterys patiria daug neteisybės, smurto bei prievartos, ir retai kada jų orumas gerbiamas taip, kaip to norėtų Dievas. Tačiau jo akyse vyrai ir moterys yra lygūs (Romiečiams 2:11; Galatams 3:28). Deboros pavyzdys primena, kad Jehova moterims skiria  ypatingų užduočių, tuo parodydamas pasitikėjimą ir palankumą. Kaip svarbu neturėti išankstinės nuostatos prieš moteris, kaip dabar pasaulyje įprasta!

„ŽEMĖ DREBĖJO, IŠ DANGAUS PYLĖ, IŠ DEBESŲ PYLĖ KAIP IŠ KIBIRO!“

Barakas subūrė 10 000 karių, kuriems užteko drąsos eiti prieš bauginančias Siseros pajėgas. Kai izraelitai pasiekė Taboro kalno viršūnę, Barakas džiaugėsi, kad vyrai bus padrąsinti. Biblijoje skaitome: „Debora ėjo su juo“ (Teisėjų 4:10). Tik įsivaizduokite, kaip sustiprėjo jų ryžtas, matant, kad ši narsi moteris drauge su jais žygiuoja prie Taboro kalno ir, pasitikėdama Jehovos pagalba, nebijo rizikuoti savo gyvybe!

Sužinojęs, kad Izraelis pakilo į kovą, Sisera tuoj pat ėmėsi veiksmų. Keli kanaaniečių karaliai prisidėjo prie Jabino, kuris galėjo būti iš jų įtakingiausias. Nuo daugybės Siseros kovos vežimų, darnia rikiuote lekiančių per lygumą, drebėjo žemė. Kanaaniečiai nė kiek neabejojo, kad kaipmat sutriuškins apgailėtiną Izraelio kariuomenę (Teisėjų 4:12, 13; 5:19).

Ką Barakui ir Deborai daryti, pamačius besiartinantį priešą? Pasilikę ant Taboro kalno šlaitų, būtų pranašesni už kanaaniečius, kurių kovos vežimai veiksmingi kaunantis tik lygioje vietoje. Bet Barakas nusprendė kautis, kaip nurodys Jehova, todėl laukė, ką pasakys pranašė. Pagaliau atėjo lemiamas momentas. Debora pasakė: „Pirmyn į žygį! Štai diena, kai Viešpats atiduos Siserą tau į rankas! Iš tikrųjų Viešpats žygiuoja pirma tavęs!“ Toliau skaitome: „Barakas su dešimt tūkstančių vyrų pasileido nuo Taboro kalno“ (Teisėjų 4:14). *

Izraelitų pajėgos ėmė leistis žemyn į atvirą vietą lygumoje ir artėti baimę keliančių karo vežimų link. Ar Jehova ėjo jų priekyje, kaip buvo išpranašavusi Debora? Tai paaiškėjo labai greit. „Žemė drebėjo, iš dangaus pylė, iš debesų pylė kaip iš kibiro!“ – rašoma Biblijoje. Įspūdinga Siseros armija sutriko. Prapliupo toks lietus, kad žemė akimirksniu tapo klampyne. Netrukus sunkūs metalu kaustyti kovos vežimai mūšyje labiau trukdė, nei padėjo; jie beviltiškai klimpo į purvą (Teisėjų 4:14, 15; 5:4).

Barakas ir jo vyrai liūties nepabūgo – jie žinojo, kas ją siuntė, tad pasileido kanaaniečių link. Kaip Dievo nuosprendžio vykdytojai, izraelitai nepaliko gyvo nė vieno Siseros kario. Ištvinusi Kišono upė žuvusiųjų kūnus nunešė į Didžiąją jūrą (Teisėjų 4:16; 5:21).

Kaip Debora ir išpranašavo, Jehova kovojo už savo tautą ir sutriuškino Siseros pajėgas

Dabar Jehova savo tarnų tiesiogine prasme į mūšį nebesiunčia, tačiau jiems liepia kovoti dvasinę kovą (Mato 26:52; 2 Korintiečiams 10:4). Šioje kovoje dalyvaujame, jei stengiamės paklusti Dievui. Be to, Jehova nepasikeitė. Jis ateina į pagalbą tiems, kurie, kaip Debora, Barakas ir narsūs senovės Izraelio kariai, Juo pasitiki.

„PALAIMINTA LABIAU UŽ VISAS MOTERIS“

Tačiau vienam kanaaniečiui – blogiausiam iš visų – pavyko pabėgti! Sisera, didžiausias Dievo tautos engėjas, spruko iš mūšio lauko pėsčiomis. Palikęs savo vyrus mirti klampynėje, jis prasmuko pro izraelitų karius ir pasiekė tvirtą žemę. Tada, baimindamasis, kad nebūtų sučiuptas, atvira vietove ėmė bėgti link arčiausiai gyvenančių sąjungininkų. Prisiminęs kainitą Heberą, pasuko prie jo palapinių. Šis žmogus buvo atsiskyręs nuo savo gentainių, klajoklių, ir, gyvendamas pietuose, sudaręs tam tikrą sąjungą su karaliumi Jabinu (Teisėjų 4:11, 17).

Labai išvargęs Sisera galiausiai priėjo Hebero stovyklą. Namuose buvo tik Hebero žmona Jaelė. Tikriausiai Sisera pamanė, jog Jaelė gerbs savo vyro draugiškus santykius su karaliumi Jabinu. Matyt, jam nė į galvą neatėjo,  kad žmona galėtų būti kitokios nuomonės nei jos vyras ar net elgtis priešiškai. Kaip skaudžiai Sisera apsiriko! Jaelė, be abejo, matė, koks žiaurus buvo kanaaniečių jungas. Be to, suprato, kad dabar turi pasirinkti: padėti šiam nedorėliui ar stoti Jehovos pusėn ir pakelti ranką prieš Jo tautos priešą. Bet kaip tai padaryti? Ar būdama moteris ji pajėgs įveikti šį stiprų, kovų užgrūdintą karį?

Apsispręsti reikėjo nedelsiant. Jaelė pakvietė Siserą į vidų pailsėti. Įėjęs paliepė jį paslėpti, kad niekas ieškodamas jo nerastų. Siserai atsigulus, Jaelė jį apklojo, o kai šis paprašė vandens, davė rauginto pieno. Netrukus Sisera kietai įmigo. Tada Jaelė paėmė kuolelį ir plaktuką – įrankius, kuriais palapinėse gyvenančios moterys paprastai būna įgudusios naudotis. Prislinkusi prie Siseros galvos, ji suprato, kaip baisu būti Jehovos nuosprendžio vykdytoja. Net menkiausia abejonių ar neryžtingumo akimirka galėjo būti pražūtinga. Ar ji mąstė apie Dievo tautą ir tai, kaip šis vyras dešimtmečiais ją engė? O gal pagalvojo, kokia garbė jai suteikta stoti Jehovos pusėn? Biblijoje apie tai nerašoma. Žinome tik tiek, kad netrukus Jaelė tai padarė. Sisera nužudytas! (Teisėjų 4:18–21; 5:24–27)

Po kurio laiko, ieškodamas Siseros, į Hebero stovyklą atklydo Barakas. Kai Jaelė jam parodė lavoną su palapinės kuoleliu smilkinyje, Barakas suprato, jog Deboros pranašystė išsipildė. Galingas karys, Sisera, krito nuo moters rankos! Šių dienų kritikai ir skeptikai Jaelę laiko baisia moterimi, bet Barakas ir Debora viską žinojo geriau. Kurdami giesmę jie buvo įkvėpti pasakyti, kad už tokį žygdarbį Jaelė „palaiminta labiau už visas moteris“ (Teisėjų 4:22; 5:24, Brb). Atkreipkite dėmesį, kokios kilnios dvasios buvo Debora. Ji nepavydėjo Jaelei šlovės; priešingai, jai svarbiausia buvo tai, kad išsipildė Jehovos žodis.

Siserai žuvus, karaliaus Jabino galia sumenko. Galiausiai priespauda baigėsi! Taika įsiviešpatavo keturiasdešimčiai metų (Teisėjų 4:24; 5:31). Kokie laimingi buvo Debora, Barakas ir Jaelė, kad pasitikėjo Jehova! Jei tikėsime taip tvirtai kaip Debora, ryžtingai stosime Jehovos pusėn ir drąsinsime taip elgtis kitus, Dievas laimins mūsų žingsnius ir leis džiaugtis nesibaigiančia taika.

^ pstr. 7 Kitos Biblijoje paminėtos pranašės buvo Mirjama, Hulda bei Izaijo žmona (Išėjimo 15:20; 2 Karalių 22:14; Izaijo 8:3).

^ pstr. 9 Deboros giesmėje minima, jog Sisera iš savo grobikiškų antpuolių dažnai grįždavo ne tuščiomis, – be kita ko, parsigabendavo ir merginų, kartais net ne po vieną kiekvienam kariui (Teisėjų 5:30). Žodis „mergina“ šioje Biblijos eilutėje tiesiogine prasme reiškia „gimdą“. Tokia raiška primena, kad šios moterys buvo vertinamos tik dėl lytinių organų. Prievartauti buvo įprasta.

^ pstr. 17 Mūšio eiga Biblijoje aprašyta du kartus: kaip istorinis pasakojimas Teisėjų knygos 4 skyriuje ir kaip Deboros ir Barako giesmė 5 skyriuje. Šie pasakojimai vienas kitą papildo, nes kiekviename jų yra detalių, kurių nėra kitame.

Pasidomėkite

SARGYBOS BOKŠTAS

Dievas „uoliai jo ieškantiems atsilygina“

Koks tikėjimas patinka Jehovai? Kokį atlygį jis žada savo ištikimiems tarnams?

SARGYBOS BOKŠTAS

Ar moterų gerovė Dievui rūpi?

Ar Biblijoje moteris menkinama?