Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2015 m. liepa

Ar tikrai galime pelnyti Dievo palankumą?

Ar tikrai galime pelnyti Dievo palankumą?

Ar Biblijoje skaitydamas apie žmones, kuriuos labai vertino pats Dievas, esate pagalvojęs: „Man to niekada nepasiekti!“ Galbūt mąstote: „Nesu jau toks nepriekaištingas ar doras ir, aišku, ne visada elgiuosi teisingai.“

Jobas buvo „be priekaištų ir doras“ (Jobo 1:1).

Biblijoje rašoma, jog patriarchas Jobas buvo „be priekaištų ir doras“ (Jobo 1:1). Lotas vadinamas teisiuoju (2 Petro 2:8). O apie Dovydą sakoma, kad jis darė tai, kas dora Dievo akyse (1 Karalių 14:8). Tačiau pažvelkime į tų Biblijoje aprašytų žmonių gyvenimą iš arčiau. Pastebėsime, kad: 1) jie darė klaidų, 2) iš jų pavyzdžio galime daug ko pasimokyti, 3) netobuli žmonės gali pelnyti Dievo palankumą.

JIE DARĖ KLAIDŲ

„[Dievas] išvadavo teisųjį Lotą, kurį labai vargino savavaliautojų įžūlus elgesys“ (2 Petro 2:7).

Jobui teko iškęsti daug išbandymų, dėl ko jautė nuoskaudą ir netgi priėjo prie klaidingos išvados, jog Dievui nerūpi, žmogus Jam ištikimas ar ne (Jobo 9:20–22). Jobas buvo taip įsitikinęs savo teisumu, kad, klausantis iš šalies, atrodė, jog laiko save teisesniu už Dievą (Jobo 32:1, 2; 35:1, 2).

Lotas delsė priimti, regis, aiškų ir paprastą sprendimą. Jį labai liūdino Sodomos ir Gomoros  gyventojų amoralus elgesys, dėl kurio „turėjo kankinti savo teisią sielą“ (2 Petro 2:8). Dievas perspėjo, jog ketina sunaikinti šiuos bedieviškus miestus, ir Lotui bei jo šeimai suteikė galimybę išsigelbėti. Tikriausiai įsivaizduojate, kad persigandęs Lotas turėjo sprukti iš miesto pats pirmas. Bet tuo lemiamu momentu jis delsė. Angelams, pasiųstiems gelbėti jo ir jo šeimos, neliko nieko kito, kaip griebti juos už rankų ir išvesti iš miesto į saugią vietą (Pradžios 19:15, 16).

Dovydas „sekė [Dievą] visa širdimi, darydamas tik tai, kas dora [Dievo] akyse“ (1 Karalių 14:8).

Dovydas kartą nesusivaldė ir svetimavo su kito vyro žmona. Negana to, baimindamasis, kad neišaiškėtų tiesa, pasistengė jos sutuoktinį pražudyti (2 Samuelio, 11 skyrius). Biblijoje rašoma, jog „darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse“ (2 Samuelio 11:27).

Visi jie – Jobas, Lotas, Dovydas – darė klaidų, ir net labai didelių. Bet, kaip matysime, jie visa širdimi troško nuolankiai tarnauti Dievui, rodė nuoširdžią atgailą ir buvo pasiruošę taisytis. Todėl Dievas jiems atleido, ir Biblijoje apie šiuos vyrus atsiliepiama kaip apie teisiuosius.

KO PASIMOKOME?

Būdami netobuli, klaidų neišvengsime (Romiečiams 3:23). Bet suklydę turime atgailauti ir daryti viską, kas įmanoma, kad atitaisytume padėtį.

Kaip Jobas, Lotas ir Dovydas stengėsi pasitaisyti? Širdyje Jobas buvo doras žmogus. Kai Dievas parodė, kur Jobas klysta, šis pakeitė  savo požiūrį ir atsiėmė pasakytus žodžius (Jobo 42:6). Loto nuomonė dėl Sodomos ir Gomoros gyventojų amoralaus elgesio visiškai sutapo su Dievo. Bėda buvo ta, kad jis laikinai prarado skubumo jausmą. Galiausiai Lotas pabėgo ir išvengė Dievo nuosprendžio pasmerktam miestui. Jis pakluso nurodymui ir net neatsigręžė pažiūrėti į tai, ką paliko. Nors Dovydas, sulaužydamas Dievo įstatymą, padarė rimtą klaidą, nuoširdžiai atgailaudamas ir atsiduodamas į Dievo rankas, parodė, kas išties yra jo širdyje (Psalmyno 51).

Parodydamas šiems vyrams palankumą, Dievas atskleidė, ko tikisi iš netobulų žmonių: „Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės“ (Psalmyno 103:14, Brb). Taigi jei Dievas žino, kad negalime išvengti klaidų, ko jis iš mūsų tikisi?

Dievas „mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės“ (Psalmyno 103:14, Brb).

KAIP NETOBULI ŽMONĖS GALI PELNYTI DIEVO PALANKUMĄ?

Tai suprasti padeda Dovydo patarimas sūnui Saliamonui: „O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk jam visa širdimi“ (1 Metraščių 28:9). Ką reiškia tarnauti visa širdimi? Mylėti Dievą ir būti pasiryžusiam vykdyti jo valią bei laikytis visų jo reikalavimų, taip pat trokšti klusniai jam tarnauti ir noriai taisytis. Už tai, kad mylėjo Dievą ir troško jam paklusti, Jobas buvo laikomas nepriekaištingu, Lotas – teisiuoju, Dovydas – darančiu „tik tai, kas dora Dievo akyse“. Taigi, nors jie ir klydo, sugebėjo pelnyti Dievo palankumą.

Mylėti Dievą visa širdimi reiškia būti pasiryžusiam vykdyti jo valią ir trokšti klusniai jam tarnauti.

Todėl, jei mūsų galvoje sukasi nedoros, gal net gėdingos, mintys, kurių mielai atsikratytume, arba padarome kažką tokio, dėl ko vėliau apgailestaujame, semkimės vidinės stiprybės iš ką tik aptartų pavyzdžių. Dievas žino, jog šiuo metu žmogus tobulai elgtis nepajėgus. Tačiau tikisi, kad jį mylėsime ir stengsimės jam paklusti. Jei esame Dievui atsidavę visa širdimi, neabejokime, kad galime pelnyti jo palankumą.