Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2015 m. kovas

Dovanos, vertos karaliaus

Dovanos, vertos karaliaus

„Žvaigždininkai iš rytų [...] išsiėmę savo brangenybes davė jam dovanų: aukso, smilkomųjų sakų ir miros“ (Mato 2:1, 11).

KOKIĄ dovaną įteiktumėte visuomenėje itin gerbiamam žmogui? Bibliniais laikais kai kurios kvapiosios medžiagos savo verte prilygo auksui, tad buvo laikomos dovana, verta karaliaus. * Štai kodėl dvi iš žydų karaliui žvaigždininkų atneštų dovanų ir buvo augalinės kilmės aromatingosios medžiagos (Mato 2:1, 2, 11).

Balzamas

Taip pat Biblijoje pasakojama, jog Šebos karalienė, atvykusi aplankyti Saliamono, „apdovanojo karalių šimtu aukso talentų ir daugybe kvepalų bei brangakmenių. Nebuvo tokių kitų kvepalų kaip tie, kuriuos Šebos karalienė įteikė karaliui Saliamonui“ * (2 Metraščių 9:9). Norėdami parodyti prielankumą, Saliamonui kvepalų siuntė ir kiti karaliai (2 Metraščių 9:23, 24).

Kodėl bibliniais laikais tos kvapiosios medžiagos buvo taip vertinamos ir tokios brangios? Jos buvo naudojamos daug kur: grožio procedūroms, religinėms bei laidojimo apeigoms, todėl buvo itin paklausios. (Skaitykite rėmelį „ Kvapiosios medžiagos bibliniais laikais“.) Negana to, kaina išaugdavo ir dėl transportavimo bei prekybos išlaidų.

PIRMYN IR ATGAL PER ARABIJOS DYKUMĄ

Kasija

Bibliniais laikais kai kurie aromatingieji augalai augo Jordano upės slėnyje. Tačiau kitų reikėdavo atsigabenti. Biblijoje minimos įvairiausios kvapiosios medžiagos, kaip antai šafranas, agarmedis, balzamas, cinamonas, ladanas, mira. Be šitų, — ir įprasti maisto prieskoniai: kuminai, mėtos, krapai.

Iš kur visos šios egzotiškos prekės atkeliaudavo? Agarmedis, kasija ir cinamonas — iš kraštų, kur dabar yra Kinija, Indija ir Šri Lanka. Mirą ir ladaną išgaudavo iš medžių bei krūmų, augančių sausringose vietovėse nuo Pietų Arabijos iki Somalio Afrikoje. O nardas, arba stambiažiedis nardas, buvo indiškas prabangos produktas iš Himalajų.

Šafranas

Į Izraelį daugumą šių gėrybių tekdavo gabenti per Arabijos dykumą. Kaip aiškinama knygoje The Book of Spices, iš dalies dėl to II ir I tūkstantmetyje prieš mūsų erą Arabija įgijo „prekių pervežimo tarp Rytų ir Vakarų monopolį“. Prekybos kelius žymi senoviniai miestai,  tvirtovės ir vietos karavanams apsistoti Izraelio pietuose, Negebo dykumoje. UNESCO Pasaulio paveldo centras teigia, jog šios gyvenvietės taip pat „rodo, kad tarp Pietų Arabijos ir Viduržemio jūros regiono vyko itin pelninga prekyba“.

„Nedaug sveriantys, brangūs ir niekada neprarandantys paklausos prieskoniai pirkliams buvo ypač trokštama prekė“ (The Book of Spices).

Kvapiąsias prekes pirkliams tekdavo gabenti per visą Arabiją, maždaug 1800 kilometrų (Jobo 6:19). Biblijoje pasakojama apie izmaelitų pirklius, keliavusius iš Gileado į Egiptą su „kvepalais, balzamu ir mira“ (Pradžios 37:25, Brb). Jokūbo sūnūs jiems ir pardavė savo brolį Juozapą į vergiją.

„LABIAUSIAI SAUGOTA PREKYBOS PASLAPTIS“

Krapai

Ilgus šimtmečius kone visa prekyba kvapiosiomis medžiagomis bei prieskoniais buvo arabų pirklių rankose. Jie vieninteliai iš Azijos atgabendavo tokių gėrybių, kaip antai kasijos ir cinamono. Kad Viduržemio jūros tautos neužmegztų tiesioginių prekybos ryšių su Rytais, arabai skleisdavo išgalvotas istorijas apie tai, kokie pavojai tyko norinčių įsigyti šių vertingų produktų. Kaip rašoma knygoje The Book of Spices, tikrasis prieskonių šaltinis, „ko gero, buvo labiausiai saugota prekybos paslaptis“.

Kuminai

Kokias pasakas arabai sekdavo kitataučiams? V a. p. m. e. gyvenęs graikų istorikas Herodotas rašė apie baimę keliančius paukščius, kurie ant neprieinamų uolų suka lizdus iš cinamono žievės. Anot istoriko, kad galėtų paimti šį vertingą prieskonį, cinamono rinkėjai  uolos papėdėje primėtydavo didelių mėsos gabalų. Iš godumo paukščiai prisinešdavo tiek mėsos, kad lizdai neatlaikydavo ir nukrisdavo žemėn. Tada žmonės skubiai surinkdavo cinamono žievę ir parduodavo pirkliams. Panašios istorijos buvo plačiai žinomos. Dėl tokių „tariamų pavojų [cinamonas] buvo parduodamas labai brangiai“, — rašoma knygoje The Book of Spices.

Mėtos

Ilgainiui arabų paslaptys išaiškėjo, ir jie neteko prekybos monopolio. I a. p. m. e. Aleksandrijos miestas Egipte jau buvo tapęs vienu iš didžiausių uostų ir prekybos prieskoniais centru. Jūreiviams išmokus pasinaudoti Indijos vandenyne pučiančiais musoniniais vėjais, romėnų laivai plaukdavo iš Egipto uostų į Indiją. Todėl prabangos prekės, prieskoniai, tapo daug labiau prieinami, ir jų kainos krito.

Šiais laikais prieskonių vertė nebelyginama su auksu, o ir karaliui jų tikriausiai nebedovanotume. Tačiau milijonai žmonių visame pasaulyje šias kvapias medžiagas naudoja parfumerijoje, medicinoje ir, be abejo, jomis pagardina maistą. Dėl kerinčio aromato prieskoniai ir šiais laikais vartojami taip pat plačiai kaip ir prieš tūkstančius metų.

Cinamonas

^ pstr. 3 Biblijoje originalo kalbos žodis, verčiamas „prieskoniai“ arba „kvapiosios medžiagos“, dažniausiai reiškia ne maisto pagardus, o augalinės kilmės aromatingąsias medžiagas.

^ pstr. 4 Tai, kas čia vadinama kvepalais, yra eteriniai aliejai arba sakai, išgaunami iš medžių ir krūmų.