Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2015 m. kovas

 NUMERIO TEMA | JĖZUS — MŪSŲ IŠGELBĖTOJAS. KOKIA PRASME?

Jėzaus mirtis ir prikėlimas. Ką tai gali reikšti jums?

Jėzaus mirtis ir prikėlimas. Ką tai gali reikšti jums?

„Tikėk Viešpatį Jėzų ir būsi išgelbėtas“ (Apaštalų darbų 16:31).

Tuos įsimintinus žodžius apaštalas Paulius ir jo bendražygis Silas pasakė Filipų miesto (Makedonija) kalėjimo prižiūrėtojui. Ką jie turėjo omenyje? Kad suprastume, kaip tikėjimas Jėzumi susijęs su išgelbėjimu nuo mirties, pirmiausia turime išsiaiškinti, kodėl mirštame. Patyrinėkime, ko moko Biblija.

Žmonės neturėjo mirti

„Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: ‘Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti’“ (Pradžios 2:15-17).

Pirmąjį žmogų, Adomą, Dievas apgyvendino Edeno sode, Žemės rojuje, kur buvo gausybė įvairiausių rūšių gyvūnų bei augalų. Ten augo vaismedžiai, kurių vaisius Adomas galėjo valgyti. Tačiau Jehova nurodė vieną medį ir perspėjo Adomą, kad nuo jo nevalgytų, antraip mirs.

Ar Adomas suprato šį draudimą? Jis žinojo, kas yra mirtis, nes buvo matęs nugaišusių gyvūnų. Jeigu ir pats būtų buvęs sukurtas taip, kad ilgainiui būtų turėjęs mirti, Dievo perspėjimas būtų buvęs beprasmis. Priešingai, Adomas puikiai suvokė, jog paklusdamas Dievui ir nevalgydamas to medžio vaisių galėtų gyventi amžinai — niekada nemirti.

Kai kas mano, jog šis medis simbolizavo lytinius santykius, bet taip negalėjo būti. Juk Jehova norėjo, kad Adomas su savo žmona Ieva būtų vaisingi ir daugintųsi, pripildytų Žemę ir ją užvaldytų (Pradžios 1:28). Jehova uždraudė valgyti nuo konkretaus medžio, kurį pavadino „gero bei pikto pažinimo medžiu“, simbolizavusio Jo teisę nuspręsti, kas žmogui gera ir kas bloga. Nevalgydamas šito medžio vaisių, Adomas būtų ne tik parodęs klusnumą, bet ir dėkingumą savo Kūrėjui, kuris taip dosniai jį laimino.

 Adomas mirė, nes nepakluso Dievui

„Adomui [Dievas] tarė: ‘Kadangi tu [...] valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs [...]. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi’“ (Pradžios 3:17, 19, Brb).

Adomas valgė uždrausto medžio vaisių. Tokio neklusnumo nebuvo galima nepaisyti. Tai buvo maištas — įžūlus ignoravimas viso to gero, ką Jehova buvo dėl jo padaręs. Taip pasielgdamas Adomas paniekino Jehovą, — pasirinko nepriklausomybę, kurios padariniai buvo katastrofiški.

Kaip Jehova ir buvo sakęs, galiausiai Adomas mirė. Dievas buvo sukūręs jį „iš žemės dulkių“ ir perspėjęs, kad neklusnumo atveju šis vėl sugrįš į dulkes. Po mirties Adomo gyvybė nutrūko; jis nebeegzistavo jokia gyvybės forma. Taigi tapo toks pat — be gyvybės — kaip dulkės, iš kurių buvo sukurtas (Pradžios 2:7; Mokytojo 9:5, 10).

Mirštame, nes esame Adomo palikuonys

„Kaip per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę — mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

Adomo neklusnumo, arba nuodėmės, padariniai buvo ilgalaikiai. Nusidėdamas Adomas prarado ne mums įprastą 70—80 metų gyvenimą, bet galimybę gyventi amžinai. Negana to, neteko tobulumo ir savo palikuonims galėjo perduoti tik netobulumą.

Mes — Adomo palikuonys. Iš jo, nors ir ne savo valia, paveldėjome netobulą kūną, todėl esame linkę į nuodėmę ir galiausiai mirštame. Apaštalas Paulius mūsų apgailėtiną padėtį puikiai apibūdino žodžiais: „Esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion [...] Vargšas aš žmogus! Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno?“ Ir pats atsakė į savo klausimą: „Dėkui Dievui — per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“ (Romiečiams 7:14, 24, 25)

 Jėzus paaukojo savo gyvybę, kad galėtume gyventi amžinai

„Tėvas atsiuntė savo Sūnų kaip pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jono 4:14).

Jehova numatė, kaip pašalinti nuodėmės padarinius ir išvaduoti mus iš pasmerkimo amžinai mirčiai. Kaip? Jis atsiuntė iš dangaus savo mylimą Sūnų, kad šis gimtų tobulu žmogumi, kokiu buvo Adomas. Kitaip nei Adomas, Jėzus „nepadarė nuodėmės“ (1 Petro 2:22). Kadangi buvo tobulas, nebuvo pasmerktas mirti ir kaip žmogus galėjo gyventi amžinai.

Tačiau Jehova leido, kad priešai Jėzų nužudytų. Po trijų dienų Dievas jį prikėlė kaip dvasinę būtybę, kad skirtu laiku šis galėtų grįžti į dangų. Ten Jėzus pristatė Dievui savo tobulos žmogiškosios gyvybės vertę, kad būtų atstatyta tai, ką prarado Adomas, o per jį ir jo palikuonys. Jehova priėmė šią auką, kad tie, kas tiki Jėzų, gautų amžinąjį gyvenimą (Romiečiams 3:23, 24; 1 Jono 2:2).

Taigi Jėzus išpirko tai, ką prarado Adomas. Dievo Sūnus mirė už mus, kad galėtume gyventi amžinai. Biblijoje rašoma, jog Jėzus prarado gyvybę, „kad Dievo malone už kiekvieną paragautų mirties“ (Hebrajams 2:9).

Toks sprendimas daug pasako apie Jehovą. Dėl jo aukštų teisingumo normų netobuli žmonės negalėjo savęs išpirkti. Todėl, laikydamasis savo reikalavimų, iš meilės ir gailestingumo Dievas sumokėjo didžiulę kainą — atidavė savo Sūnų kaip išpirką (Romiečiams 5:6-8).

Jėzus buvo prikeltas, taigi bus prikelti ir kiti

„Kristus yra iš mirusiųjų prikeltas, jis yra pirmasis vaisius iš užmigusiųjų. Kadangi per žmogų — mirtis, per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:20-22).

Nėra abejonių, kad Jėzus gyveno ir mirė, bet kokių yra įrodymų, jog buvo prikeltas? Vienas tvirčiausių įrodymų yra tai, kad po prikėlimo Jėzus skirtingomis aplinkybėmis ne kartą pasirodė daugeliui. Sykį jį matė daugiau kaip 500 žmonių. Apie tai apaštalas Paulius rašė Laiške korintiečiams ir pabrėžė, jog tuo metu kai kurie to įvykio liudytojai tebebuvo gyvi, patikindamas, kad jie gali patvirtinti tai, ką matę ir girdėję (1 Korintiečiams 15:3-8).

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Paulius, įvardydamas Kristų kaip pirmąjį visų prikeltųjų vaisių, leido suprasti, jog vėliau bus prikelti ir kiti. Jėzus irgi yra pasakęs, jog „ateina valanda, kai visi esantys kapuose [...] išeis“ (Jono 5:28, 29).

 Kad gyventume amžinai, turime tikėti Jėzų

„Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3:16).

Pirmuose Biblijos puslapiuose pasakojama, kaip atsirado mirtis ir buvo prarastas rojus. Paskutiniuose — apie tai, kaip mirtis bus sunaikinta ir Dievas Žemėje atkurs rojų. Tuomet žmonės galės būti laimingi ir gyventi amžinai. Apreiškimo 21:4 skaitome, kad „nebebus mirties“. Siekiant pabrėžti šio pažado tvirtumą, penktoje to paties skyriaus eilutėje teigiama: „Šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ Ką Jehova pažada, tą neabejotinai gali ir įvykdyti.

Ar tikite, kad „šitie žodžiai patikimi ir tikri“? Stenkitės apie Jėzų Kristų sužinoti kuo daugiau ir jį tikėkite. Tuomet pelnysite Jehovos pritarimą. Jis laimins jus dabar, be to, įgysite viltį amžinai gyventi Žemės rojuje, kur „nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“.

Pasidomėkite

KO IŠ TIKRŲJŲ MOKO BIBLIJA?

Išpirka — didžiausia Dievo dovana

Kas yra išpirka? Kuo ji reikšminga jums?