Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2015 m. vasaris

 BIBLIJA PAKEITĖ JŲ GYVENIMĄ

Įspūdį padarė aiškūs, logiški atsakymai iš Biblijos

Įspūdį padarė aiškūs, logiški atsakymai iš Biblijos
  • GIMIMO METAI: 1948

  • GIMTOJI ŠALIS: VENGRIJA

  • PRAEITIS: TROŠKO ATSAKYMŲ Į ESMINIUS GYVENIMO KLAUSIMUS

MANO PRAEITIS.

Gimiau Sėkešfehėrvare (Vengrija), mieste, kurio istorija siekia daugiau nei 1000 metų. Deja, iš atminties vis dar neišdyla miesto žaizdos — Antrojo pasaulinio karo pėdsakai.

Ankstyvoje vaikystėje mane augino seneliai. Juos — ypač močiutę Elizabetą — prisimenu su šiluma ir meile. Ji man įdiegė tvirtą tikėjimą Dievu. Būdamas vos trejų metukų kas vakarą paskui ją kartodavau maldą „Tėve mūsų“. Ir vis dėlto, ką reiškia šios maldos žodžiai, supratau tik baigdamas trečią dešimtį.

Manimi rūpinosi seneliai, nes tėvai, tikėdamiesi susitaupyti pinigų namui, dirbo dieną naktį. Vis dėlto kas antrą šeštadienį visa šeima susirinkdavo pietų. Aš labai branginau tas akimirkas.

1958 metais tėvų svajonė išsipildė — nusipirko namą, kur galėjome gyventi visi trys. Pagaliau esu su tėvais — koks džiaugsmas! Tačiau po pusmečio mūsų laimė staiga užgeso — nuo vėžio mirė tėtis.

Buvau sugniuždytas. Prisimenu, kaip meldžiausi: „Dieve, juk maldavau, kad išgelbėtum mano tėtį. Man taip jo reikia. Kodėl manęs neišklausei?“ Desperatiškai stengiausi išsiaiškinti, kur dabar mano tėtis. Svarsčiau: „Ar jis danguje? O gal išnyko amžiams?“ Pavydėjau vaikams, kurie turėjo tėtį.

Daug metų kone kasdien eidavau į kapines. Atsiklaupęs prie kapo melsdavausi: „Dieve, maldauju, pasakyk, kur mano tėtis!“ Taip pat prašydavau Dievą, kad padėtų suvokti, kokia gyvenimo prasmė.

Būdamas trylikos, nusprendžiau mokytis vokiečių kalbos. Šia kalba parašyta tiek daug knygų, taigi tikėjausi atsakymų ir į savo klausimus. 1967 metais  pradėjau studijas Jėnos mieste, tuometinėje Rytų Vokietijoje. Godžiai rijau vokiečių filosofų veikalus apie žmogiškosios egzistencijos prasmę. Nors juose buvo įdomių minčių, nė viena jų iki galo neatsakė į mano klausimus. Meldžiau Dievą, kad padėtų rasti atsakymus.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

1970-aisiais grįžau į Vengriją, kur susipažinau su būsima žmona Roza. Kadangi tuo metu šalį valdė komunistai, susituokę netrukus pabėgome į Austriją. Mūsų galutinis tikslas buvo emigruoti į Sidnėjų (Australija), kur gyveno mano dėdė.

Neilgai trukus Austrijoje susiradau darbą. Kartą bendradarbis užsiminė, kad atsakymus į visus mane kamuojančius klausimus galiu rasti Biblijoje. Jis davė man porą Biblija pagrįstų knygų. Kaipmat jas perskaičiau ir panorau sužinoti dar daugiau. Todėl parašiau Jehovos liudytojams, šitų knygų leidėjams, ir paprašiau kitų leidinių.

Mūsų sutuoktuvių pirmųjų metinių dieną mus aplankė jaunas liudytojas, austras. Jis atnešė mano užsakytus leidinius ir pasiūlė Biblijos studijas. Sutikau. Kadangi troškau žinių, susitikdavome dukart per savaitę. Studijos trukdavo maždaug po keturias valandas!

Tai, ką sužinojau iš Biblijos, mane labai sudomino. Kai liudytojas mano paties Biblijoje vengrų kalba parodė Dievo vardą, Jehova, negalėjau patikėti. Nors bažnyčią lankiau dvidešimt septynerius metus, nė karto nebuvau girdėjęs šio vardo. Įspūdį padarė aiškūs, logiški atsakymai iš Biblijos. Pavyzdžiui, sužinojau, kad mirusieji neturi sąmonės, tarsi giliai miegotų (Mokytojo 9:5, 10; Jono 11:11-15). Be to, nudžiugino Biblijos pažadas, kad naujajame pasaulyje „nebebus mirties“ (Apreiškimo 21:3, 4). Atėjus metui, kai mirusieji bus keliami, viliuosi susitikti su tėčiu (Apaštalų darbų 24:15).

Roza irgi noriai studijavo Bibliją. Sparčiai darėme dvasinę pažangą ir studijas baigėme vos per du mėnesius. Lankėme kiekvieną sueigą Karalystės salėje. Didžiulį įspūdį darė Jehovos liudytojų meilė, paslaugumas ir vienybė (Jono 13:34, 35).

1976 metais gavome leidimą vykti į Australiją. Čia tuoj pat susiradome Jehovos liudytojus. Jie mus iškart šiltai priėmė. 1978-aisiais abu su Roza pasikrikštijome.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Pagaliau gavau atsakymus į taip ilgai man nerimą kėlusius klausimus. Artindamasis prie Dievo, atradau patį geriausią, kokį tik galima įsivaizduoti, tėvą (Jokūbo 4:8). O kaip branginu viltį naujajame pasaulyje vėl pamatyti tėtį! (Jono 5:28, 29)

1989 metais mudu su žmona nusprendėme grįžti į Vengriją, kad savo įsitikinimais galėtume pasidalyti su draugais, giminaičiais ir kitais. Mums teko laimė mokyti Biblijos tiesų šimtus žmonių. Daugiau kaip 70 iš jų, taip pat ir mano mama, drauge su mumis tarnauja Jehovai.

Septyniolika metų meldžiau Dievą atsakymų. Praėjo dar trisdešimt devyneri, o aš vis dar meldžiuosi. Tik dabar sakau: „Ačiū, brangus dangiškasis Tėve, kad atsakei į mano vaikystės maldas.“