VIENOS apklausos metu daugiau kaip aštuoniems šimtams jaunuolių, priklausančių keliolikai skirtingų religinių denominacijų, buvo užduotas klausimas, ar jie tiki, kad Jėzus atsako į maldas. Per 60 procentų atsakė, jog tuo tvirtai tiki. Tačiau viena mergina anketoje išbraukė Jėzaus vardą ir vietoje jo užrašė „Dievas“.

Ką manote jūs? Kam turėtume melstis — Jėzui ar Dievui? * Kad rastume atsakymą, pirmiausia atkreipkime dėmesį, kaip Jėzus mokė melstis savo pasekėjus.

KAM MELSTIS MOKĖ JĖZUS?

Jėzus ne tik mokė žmones, kam melstis, bet ir rodė tai savo pavyzdžiu.

Melsdamasis savo dangiškajam Tėvui, Jėzus mums parodė sektiną pavyzdį

KO MOKĖ. Vienam iš Jėzaus mokinių jo paprašius pamokyti, kaip melstis, jis atsakė: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų...’“ (Luko 11:1, 2, Brb) Be to, savo garsiajame Kalno pamoksle Jėzus savo klausytojus skatino melstis tokiais žodžiais: „Melskis savo Tėvui.“ Taip pat patikino: „Dievas, jūsų Tėvas, dar jums neprašius žino, ko jums reikia“ (Mato 6:6, 8). Paskutinę naktį prieš mirtį Jėzus savo sekėjams kalbėjo: „Ko tik prašysite Tėvą, jis duos jums tai mano vardu“ (Jono 16:23). Taigi Jėzus mokė melstis Dievui Jehovai, — tam, kuris yra tiek jo, tiek mūsų visų Tėvas (Jono 20:17).

KĄ RODĖ SAVO PAVYZDŽIU. Jėzus ir pats meldėsi taip, kaip mokė kitus: „Viešai šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie“ (Luko 10:21). Kitu atveju „Jėzus pakėlė akis aukštyn ir pasakė: ‘Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei’“ (Jono 11:41). O mirdamas meldėsi: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ (Luko 23:46) Kreipdamasis į dangiškąjį Tėvą žodžiais, „dangaus ir žemės Viešpatie“, Jėzus aiškiai parodė pavyzdį, kuriuo turime sekti (Mato 11:25; 26:41, 42; 1 Jono 2:6). Ar būtent taip pirmieji Jėzaus mokiniai ir suprato jo nurodymus?

KAM MELDĖSI PIRMIEJI KRIKŠČIONYS?

Praėjus nedaug laiko nuo tada, kai Jėzus pakilo į dangų, jo mokinius pradėjo pulti priešininkai (Apaštalų darbų 4:18). Aišku, mokiniai meldė pagalbos, bet į ką kreipėsi? „Visi kaip vienas pakėlė balsus kreiptis į Dievą“, prašydami, kad jis ir toliau jiems padėtų savo „šventojo tarno Jėzaus vardu“ (Apaštalų darbų 4:24, 30). Taigi Jėzaus mokiniai laikėsi jo nurodymų — meldėsi Dievui, o ne Jėzui.

Po kelių dešimtmečių apaštalas Paulius rašė, kaip meldžiasi jis ir jo bendratikiai: „Melsdamiesi už jus, mes visada dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“ (Kolosiečiams 1:3). Be to, apaštalas tikintiesiems sakė, jog Dievui ir Tėvui už viską dėkoja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu (Efeziečiams 5:20). Iš to akivaizdu, kad Paulius  skatino ir kitus melstis Dievui Tėvui, bet, savaime suprantama, Jėzaus vardu (Kolosiečiams 3:17).

Kaip ir pirmieji krikščionys, savo meilę Jėzui galime parodyti laikydamiesi jo nurodymų, kaip reikėtų melstis (Jono 14:15). Jei meldžiamės savo dangiškajam Tėvui — ir tik jam vienam — mums dar reikšmingesni tampa žodžiai, užrašyti Psalmyno 116:1, 2. Čia skaitome: „Myliu Viešpatį, nes jis girdi ir klausosi mano maldavimų. [...] šauksiuosi jo, kol tik būsiu gyvas.“ *

^ pstr. 3 Kaip matome iš Šventojo Rašto, Dievas ir Jėzus nėra lygūs. Plačiau apie tai skaitykite knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 4 skyriuje (išleido Jehovos liudytojai).

^ pstr. 11 Kad mūsų maldos patiktų Dievui, turime nuolankiai paklusti jo reikalavimams. Plačiau apie tai skaitykite knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 17 skyriuje.