Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2014 m. gruodis

Timgadas. Palaidotas miestas atskleidžia savo paslaptis

Timgadas. Palaidotas miestas atskleidžia savo paslaptis

BEBAIMIS keliautojas negalėjo patikėti savo akimis — pusiau užpustyta smėliu Alžyro dykumose stovėjo romėnų triumfo arka! Kai 1765 metais škotas Džeimsas Brusas (James Bruce) padarė šį atradimą, jis net neįsivaizdavo, kad stovi ant didžiausios romėnų gyvenvietės Šiaurės Afrikoje — senovinio Tamugadžio miesto, dabar vadinamo Timgadu, griuvėsių.

Praėjus daugiau kaip šimtmečiui, 1881 metais, gerai išsilaikiusius Timgado griuvėsius pradėjo atkasinėti prancūzų archeologai. Jie padarė išvadą, jog, nepaisant nykaus kraštovaizdžio, miesto gyventojai mėgavosi patogumais ir prabanga. Bet kas romėnus paskatino tokioje vietoje įkurti klestinčią koloniją? Ir ko iš šio senovės miesto ir jo gyventojų galime pasimokyti?

UŽSLĖPTAS POLITINIS TIKSLAS

Pirmame amžiuje prieš mūsų erą išplėtę savo valdas Šiaurės Afrikoje, romėnai susidūrė su aršiu klajoklių genčių pasipriešinimu. Kaip užkariautojai siekė taikos su vietiniais? Pirmiausia kalnuotame regione, dabartinio Alžyro šiaurinėje dalyje, Augusto trečiojo legiono kariai pristatė daug fortų ir avanpostų. Paskui įkūrė Timgado miestą, bet jau visai kitu tikslu.

Oficialiai miestas buvo įkurtas karo veteranams apgyvendinti, bet iš tikrųjų pagrindinis tikslas buvo susilpninti vietinių genčių pasipriešinimą. Planas buvo sėkmingas. Patogi gyvensena Timgade netrukus pradėjo vilioti vietos gyventojus, kurie atkeliaudavo į miestą parduoti produktų. Tikėdamiesi leidimo įsikurti Timgade, kur gyveno tik Romos piliečiai, daugelis vietinių, kad gautų pilietybę sau ir savo sūnums, noriai stodavo į romėnų legioną 25 metų tarnybai.

Nesitenkindami vien Romos pilietybe, kai kurie afrikiečiai Timgade ir kitose kolonijose ilgainiui net pasiekė garbingų postų. Subtilus romėnų planas „prisijaukinti“ vietinius buvo toks sėkmingas, kad praėjus vos pusei šimtmečio, Timgade gyveno kone vien šiaurės afrikiečiai.

KAIP ROMA PAVERGĖ ŽMONIŲ ŠIRDIS

Turgavietė su puošnia kolonada ir prekystaliais

Kaip romėnams pavyko taip greit pavergti čiabuvių širdis? Viena, tarp piliečių jie įtvirtino lygybę — principą, kurį propagavo Romos  politikas Ciceronas. Žemės buvo dalinamos po lygiai tiek kariuomenės veteranams romėnams, tiek iš Afrikos kilusiems piliečiams. Miestas buvo išmaniai suplanuotas: 4 arų sklypus vieną nuo kito skyrė siauros gatvelės. Tokia lygybė ir tvarka žmonėms, be abejo, labiausiai ir patiko.

Kaip ir daugelyje Romos miestų, turgaus dienomis gyventojai galėdavo susirinkti į miesto aikštę, kur buvo įprasta klausytis paskutinių naujienų arba žaisti. Vietiniai, gyvenantys sausringuose kalnuose, galbūt įsivaizduodavo, kaip miestiečiai per dienos karščius vaikštinėja kolonadų šešėlyje, ilsisi vienoje iš daugelio nemokamų viešųjų pirčių, klausydamiesi vandens sruvenimo, arba, sėdėdami prie vėsinančio fontano, šnekučiuojasi su draugais. Jiems tai turėjo atrodyti nelyginant sapnas.

Antkapinis paminklas su dievybių triada viršuje

Žmones be galo viliojo ir 3500 sėdimų vietų teatras po atviru dangumi. Pasižiūrėti programos į jį sugužėdavo minios triukšmingų žiūrovų iš Timgado ir kaimyninių miestų; pataikaujant romėnų skoniui, čia netrūkdavo gašlumo ir smurto.

Savo vaidmenį atliko ir romėnų religija. Pirčių grindys bei sienos buvo gausiai dekoruotos spalvingomis mozaikomis, vaizduojančiomis scenas iš pagonių mitologijos. Kadangi maudynės buvo svarbi kasdienio gyvenimo dalis, miestelėnai ilgainiui gerai susipažindavo tiek su romėnų dievybėmis, tiek su religija. Pastangos afrikiečiams įdiegti romėnų kultūrą buvo tokios veiksmingos, kad antkapiniai paminklai dažnai būdavo išpuošti vietinių arba romėnų dievybių triadomis.

GRAŽUSIS MIESTAS NUGRIMZTA UŽMARŠTIN

Nuo tada, kai 100 metais imperatorius Trajanas įkūrė šį miestą, romėnai Šiaurės Afrikos gyventojus skatino auginti grūdus, spausti alyvuogių aliejų, gaminti vyną. Netrukus regionas tapo Romos aruodu, imperijai tiekiančiu visas šias būtiniausias prekes. Timgadas, kaip ir kitos kolonijos, klestėjo, kol gyvavo Romos imperija. Laikui bėgant, gyventojų Timgade daugėjo, ir miestas išsiplėtė toli už gynybinių sienų.

Miestiečiai bei stambieji žemvaldžiai iš prekybos su Roma krovėsi turtus, tačiau vietos ūkininkams mažai kas tenubyrėdavo. Trečiame amžiuje socialinė nelygybė ir dideli mokesčiai smulkiesiems ūkininkams tapo akstinu maištauti. Kai kurie iš priėmusiųjų katalikybę prisijungė prie donatistų — grupės tikinčiųjų, laikiusių save krikščionimis ir sukilusių prieš korupciją Katalikų bažnyčios viduje. (Skaitykite rėmelį  „Donatistai nebuvo tikrieji Dievo garbintojai“.)

Po kelių šimtmečių, per kuriuos netrūko nei religinių konfliktų, nei pilietinių karų, nei  barbarų antplūdžių, Romos įtaka Šiaurės Afrikoje sumenko. Šeštame amžiuje Timgadą iki pamatų sudegino vietos arabų gentys. Galiausiai miestas daugiau kaip tūkstančiui metų nugrimzdo užmarštin.

„ŠTAI KAS YRA TIKRAS GYVENIMAS!“

Lotyniškas užrašas miesto aikštėje: „Medžioklė, maudynės, žaidimai, juokas — štai kas yra tikras gyvenimas!“

Archeologus, atkasusius Timgado griuvėsius, pralinksmino miesto aikštėje rastas lotyniškas užrašas: „Medžioklė, maudynės, žaidimai, juokas — štai kas yra tikras gyvenimas!“ Vienas prancūzų istorikas pasakė, jog tai „atspindi filosofiją, kuri galbūt neskatina jokių ambicijų, bet, kai kurių požiūriu, galėtų būti gyvenimo išminties esmė“.

Tiesą sakant, kurį laiką romėnai taip ir gyveno. Pirmojo amžiaus krikščionių apaštalas Paulius paminėjo žmones, kurių gyvenimo kredo buvo: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime.“ Nors romėnai buvo religingi, jie siekė tik malonumų, mažai mąstydami apie gyvenimo prasmę. Paulius perspėjo bendratikius saugotis tokių žmonių, sakydamas „Neapsigaukite! Blogos draugijos gadina gerus įpročius“ (1 Korintiečiams 15:32, 33).

Nors žmonės Timgade gyveno maždaug prieš pusantro tūkstančio metų, ir šiais laikais pasaulėžiūra ne ką tepasikeitė — daugelis irgi gyvena šia diena. Kad ir kokios būtų to pasekmės, jiems šitoks romėnų požiūris labai imponuoja. Tačiau Biblijoje glaustai ir aiškiai teigiama: „Šio pasaulio scena kinta.“ Todėl esame raginami neišnaudoti pasaulio iki galo (1 Korintiečiams 7:31).

Timgado griuvėsiai liudija, jog laimingas ir prasmingas gyvenimas pasiekiamas vadovaujantis ne devizu, kuris ilgą laiką buvo palaidotas Šiaurės Afrikos smėlynuose, o priminimu, užrašytu Biblijoje: „Pasaulis praeina, jo geismas irgi, o kas vykdo Dievo valią, lieka per amžius“ (1 Jono 2:17).