Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2014 m. rugsėjis

Siriškoji Pešita. Žvilgsnis į pirmuosius Biblijos vertimus

Siriškoji Pešita. Žvilgsnis į pirmuosius Biblijos vertimus

1892 metais dvynės Agnes Smit Levis ir Margaret Danlop Gibson devynias dienas kupranugariais keliavo per dykumą į Šv. Kotrynos vienuolyną Sinajaus kalno papėdėje. Kodėl šios dvi penktą dešimtį baigiančios moterys ryžosi tokiam žygiui, kai keliauti į vadinamuosius Rytus buvo taip nesaugu? Tolesnis pasakojimas gali sustiprinti pasitikėjimą Biblijos tikslumu.

Agnes Smit Levis ir Šv. Kotrynos vienuolynas

PRIEŠ sugrįždamas į dangų Jėzus įpareigojo savo mokinius liudyti apie jį „Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8). Mokiniai šį darbą atliko uoliai ir drąsiai. Tačiau netrukus Jeruzalėje susidūrė su tokiu aršiu pasipriešinimu, kad vienas iš jų, Steponas, net buvo nužudytas. Daugelis Jėzaus mokinių rado prieglobstį Sirijos Antiochijoje, viename didžiausių Romos imperijos miestų, maždaug už 550 kilometrų į šiaurę nuo Jeruzalės (Apaštalų darbų 11:19).

Antiochijoje mokiniai nesiliovė skelbę gerosios naujienos apie Jėzų, ir ten įtikėjo daugelis nežydų (Apaštalų darbų 11:20, 21). Nors tame mieste buvo įprasta kalbėti graikiškai, už jo sienų ir provincijoje žmonės kalbėjo siriškai.

„GEROJI NAUJIENA“ SIRŲ KALBA

Antrame amžiuje daugėjant siriškai kalbančių krikščionių, vis labiau reikėjo, kad „geroji naujiena“ būtų išversta į tą kalbą. Taigi, atrodo, jog pirmoji kalba, į kurią išversta dalis krikščionių graikiškųjų raštų, buvo ne lotynų, o sirų.

 Apie 170 metus sirų rašytojas Tacianas, gyvenęs apie 120—173 metus, į vieną leidinį surinko keturias kanonines Evangelijas graikų ar sirų kalba ir jį pavadino Diatessaron — graikų kalbos žodžiu, reiškiančiu „per keturias [Evangelijas]“. Vėliau Efremas Siras (apie 310—373 m.) šiam leidiniui parašė komentarus, tuo patvirtindamas, kad Sirijos krikščionys Diatessaron plačiai naudojosi.

Mūsų laikais šia knyga labai domimasi. Kodėl? XIX amžiuje kai kurie mokslininkai iškėlė prielaidą, kad Evangelijos buvo parašytos antrame amžiuje, maždaug 130—170 metais, taigi negalėjo būti autentiški Jėzaus gyvenimo pasakojimai. Tačiau atradus senovinius Diatessaron rankraščius, paaiškėjo, kad Mato, Morkaus, Luko ir Jono Evangelijos antro amžiaus viduryje jau buvo plačiai paplitusios. Vadinasi, jos turėjo būti parašytos anksčiau. Be to, Tacianas, sudarydamas Diatessaron, neįtraukė nė vienos apokrifinės Evangelijos, taigi akivaizdu, kad jau tais laikais jos nebuvo laikomos patikimomis, arba kanoninėmis.

Pešita laikomas vienu iš seniausių ir svarbiausių Biblijos rankraščių.

Penkto amžiaus pradžioje Biblijos vertimas į sirų kalbą pradėtas plačiai naudoti Mesopotamijos šiaurėje. Šis vertimas veikiausiai padarytas II ar III amžiuje ir žinomas kaip Pešita, išvertus iš sirų kalbos, „paprastas“ arba „aiškus“. Į jį įtrauktos visos Biblijos knygos, išskyrus Antrąjį Petro laišką, Antrąjį Jono laišką, Trečiąjį Jono laišką, Judo laišką ir Apreiškimo knygą. Tai vienas seniausių ir svarbiausių Biblijos vertimų.

Įdomu, kad viename Pešitos rankraštyje nurodyta parašymo data 459—460 metai. Tai seniausias Biblijos rankraštis, kurio data tiksliai žinoma. Apie 508 metus Pešita buvo atnaujinta, įtraukiant minėtas penkias knygas, ir tapo žinoma kaip Philoxenian Version.

ATRASTA DAUGIAU RANKRAŠČIŲ SIRŲ KALBA

Iki XIX amžiaus beveik visos žinomos krikščionių graikiškųjų raštų kopijos graikų kalba buvo penkto ar vėlesnių amžių. Todėl biblistus ypač domino pirmieji vertimai, kaip antai lotyniškoji Vulgata ir siriškoji Pešita. Kai kurie manė, jog Pešita yra atnaujinta senesnio vertimo į sirų kalbą versija. Bet toks tekstas nebuvo atrastas. Kadangi vertimo į sirų kalbą pirmos kopijos pasirodė dar antrame amžiuje, atradus bent vieną iš jų, būtų buvę galima pažvelgti į seniausius krikščionių graikiškųjų raštų tekstus, ir biblistams tai būtų buvusi neįkainojama vertybė. Ar iš tikrųjų būta dar senesnio vertimo į sirų kalbą? Ar jis bus atrastas?

Palimpsestas, vadinamas Sinajaus siriškuoju. Paraštėje matyti anksčiau buvęs Evangelijos tekstas

Ir išties buvo rasti du vertingi siriški rankraščiai. Pirmas, datuojamas penktu amžiumi, buvo tarp daugybės rankraščių sirų kalba, kuriuos 1842 metais Britų muziejus įsigijo iš vieno vienuolyno Nitrijos dykumoje Egipte. Jis buvo pavadintas Kjuretono siriškuoju, nes jį atrado ir išleido muziejaus rankraščių skyriaus darbuotojas Viljamas Kjuretonas. Šiame rankraštyje yra keturios Evangelijos: Mato, Morkaus, Jono ir Luko.

Antras iki mūsų dienų išlikęs rankraštis — Sinajaus siriškasis. Jo atradimas susijęs su dvynėmis, nuotykių ieškotojomis, paminėtomis straipsnio pradžioje. Nors Agnes universitetinio išsilavinimo neturėjo, mokėjo aštuonias užsienio kalbas, tarp jų ir senąją sirų. 1892 metais Šv. Kotrynos vienuolyne Egipte Agnes padarė svarbų atradimą.

 Viename tamsiame kambarėlyje ji rado rankraštį sirų kalba. Kaip pasakojo pati, „jis atrodė apgailėtinai — labai purvinas, dėl ilgo nevartymo sulipusiais lapais“, matyt, taip pragulėjęs ne vieną šimtmetį. Tai buvo palimpsestas, * rankraštis, kurio originalus tekstas nuskustas ir ant viršaus užrašytas kitas apie vienuoles, šventąsias. Agnes pastebėjo, kad anksčiau būta pirminio teksto ir lapų viršuje išskaitė žodžius „Mato“, „Morkaus“, „Luko“. Tai, ką ji laikė savo rankose, buvo beveik visas keturių Evangelijų siriškasis kodeksas! Mokslininkų nuomone, jis buvo parašytas ketvirto amžiaus pabaigoje.

Sinajaus siriškasis laikomas vienu iš svarbiausių Biblijos rankraščių kaip ir graikiškieji Sinajaus kodeksas bei Vatikano kodeksas. Manoma, jog tiek Kjuretono, tiek Sinajaus rankraščiai yra išlikusios senųjų siriškų Evangelijų kopijos, datuojamos antro amžiaus pabaiga ar trečio amžiaus pradžia.

„DIEVO ŽODIS IŠLIEKA PER AMŽIUS“

Ar Biblijos tyrinėtojams šie rankraščiai gali kuo nors praversti ir šiais laikais? Be abejo! Vienas pavyzdys — kai kuriuose Biblijos vertimuose po Morkaus 16:8 įdėta ilgoji pabaiga. Ji yra graikiškajame Aleksandrijos kodekse (V amžius), lotyniškojoje Vulgatoje ir kitur. Tačiau dviejuose patikimuose ketvirto amžiaus graikiškuose rankraščiuose — Sinajaus kodekse ir Vatikano kodekse — Evangelija pagal Morkų baigiasi 16 skyriaus 8 eilute. Sinajaus siriškajame rankraštyje irgi nėra ilgosios pabaigos; tai dar vienas įrodymas, kad ji buvo pridėta vėliau ir iš tikrųjų Evangelijai pagal Morkų nepriklauso.

Štai kitas pavyzdys. XIX amžiuje kone visuose Biblijos vertimuose prie 1 Jono 5:7 buvo suklastotas priedas Trejybės doktrinai pagrįsti. Tačiau seniausiuose graikiškuose rankraščiuose to nėra. Taip pat nėra ir Pešitoje. Iš to akivaizdu, kad priedas prie 1 Jono 5:7 yra tiesiog Biblijos teksto iškraipymas.

Jehova, kaip ir buvo žadėjęs, apsaugojo savo Šventąjį Žodį. Jame randame patikinimą: „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“ (Izaijo 40:8; 1 Petro 1:25). Taigi Pešitai tenka nors ir kuklus, bet svarbus vaidmuo, tiksliai perteikiant Biblijos žinią visai žmonijai.

^ pstr. 15 Graikų kalbos žodis pa·lim’pse·stos reiškia „naujai nuskustas“.