Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2014 m. gegužė

 SEKIME JŲ TIKĖJIMU | MARIJA

Jos širdį pervėrė kalavijas

Jos širdį pervėrė kalavijas

MARIJA susmunka ant žemės. Jos skausmo neįmanoma apsakyti žodžiais. Ausyse tebeskamba po ilgų kančios valandų prasiveržęs paskutinis mirštančio sūnaus šauksmas. Nors pats vidurdienis, dangų apgaubia tamsa. Smarkiai sudreba žemė (Mato 27:45, 51). Šią akimirką Marija tikriausiai galvoja, jog pats Jehova nori pranešti pasauliui, kad Jėzaus Kristaus mirtis jį sukrėtė labiau nei ką kitą.

Popietės saulei išsklaidžius tamsą, gaubusią Golgotos kalvą, kitaip vadinamą Kaukolės vieta, Marija vis dar aprauda savo sūnų (Jono 19:17, 25). Labai tikėtina, kad ją užplūsta prisiminimai. Iš atminties išplaukia tai, kas vyko prieš 33 metus. Ji su Juozapu savo brangų kūdikį atneša į šventyklą Jeruzalėje. Čia pagyvenęs vyras, vardu Simeonas, ima pranašauti apie Jėzų didžius dalykus. Paskui priduria, jog ateis diena, kai baisus skausmas nelyginant kalavijas pervers Marijos širdį (Luko 2:25-35). Tik dabar, šią sunkią valandą, ji suvokia tų žodžių prasmę.

Marijos širdį pervėrė baisus skausmas

Sakoma, jog tėvams vaiko mirtis yra baisiausia, skaudžiausia netektis, kokią tik žmogus gali patirti. Mirtis — siaubingas priešas, kuris vienaip ar kitaip žeidžia kiekvieną iš mūsų (Romiečiams 5:12; 1 Korintiečiams 15:26). Ar įmanoma tokias žaizdas išsigydyti? Jei apmąstysime Marijos gyvenimą nuo Jėzaus tarnystės žemėje pradžios iki jo mirties ir po to, daug ko pasimokysime matydami, kaip tikėjimas Marijai padėjo ištverti širdgėlą.

„DARYKITE, KĄ TIK JIS JUMS SAKYS“

Mintimis sugrįžkime trejus su puse metų atgal. Marija jaučia artėjant permainas. Net Nazareto miestelyje žmonės kalba apie Joną Krikštytoją ir jo skelbiamą jaudinančią žinią, kuria visi kviečiami atgailauti. Marija pastebi, kad jos vyriausiam sūnui tai tarsi ženklas — laikas pradėti tarnybą (Mato 3:1, 13). Jėzui nesant namuose, Marijai ir jos šeimai gyvenimas labai pasikeis. Kodėl?

Juozapas, Marijos vyras, tuo metu tikriausiai jau buvo miręs, tad Marija žinojo, ką reiškia netekti artimo žmogaus. * Taip manoma todėl, kad žmonės Jėzų vadino ne tik dailidės sūnumi, bet ir dailide. Matyt, Jėzus buvo perėmęs tėvo verslą ir jam teko būti šeimos maitintoju. O šeimos būta gausios — mažiausiai šeši už Jėzų jaunesni vaikai (Mato 13:55, 56; Morkaus 6:3). Net jeigu Jėzus ir išmokė amato Jokūbą — veikiausiai antrą Marijai gimusį sūnų, — vyriausiam sūnui išvykus, šeimai turėjo būti nelengva. Marijai išties teko sunki našta. Ar ji baiminosi permainų? Galime tik spėlioti. Bet yra dar svarbesnis klausimas: kaip ji reaguos,  kai Jėzus iš Nazareto taps Jėzumi Kristumi, seniai išpranašautuoju Mesiju? Šis tas paaiškėja iš vienos Biblijos ištraukos (Jono 2:1-12).

Kad taptų Dievo Pateptuoju, arba Mesiju, Jėzus nuėjo pas Joną krikštytis (Luko 3:21, 22). Tada pradėjo rinkti mokinius. Nors šis darbas buvo skubus, jis rasdavo laiko maloniai pasibūti su šeima bei draugais. Kartu su motina, savo mokiniais ir įbroliais Jėzus dalyvavo vestuvių puotoje Kanoje, veikiausiai miestelyje ant kalvos, maždaug už 13 kilometrų nuo Nazareto. Vaišių metu Marija sužino, jog iškilo problema. Galbūt ji pastebi susirūpinusius šeimininkų žvilgsnius ir mato, kaip jie šnibždasi. Baigėsi vynas! Pagal anų laikų papročius toks nesusipratimas užtrauktų šeimai didelę gėdą ir sugadintų visą šventę. Suprasdama, kokioje padėtyje jie atsidūrė, Marija kreipiasi į Jėzų.

„Jie nebeturi vyno“, — sako ji. Ko Marija iš Jėzaus tikisi? Galime tik įsivaizduoti; tačiau ji žino, kad jos sūnus yra didis ir darys didžius darbus. Matyt, ji viliasi, kad būtent dabar tas laikas ir atėjo. Tam tikra prasme Marija sako: „Sūnau, daryk ką nors!“ Jo atsakymas turėjo ją nustebinti: „O kas man ir tau, moterie?“ Tai nebuvo nei užgaulu, nei nepagarbu, nors kartais šie Jėzaus žodžiai būtent taip klaidingai aiškinami. Jis tiesiog švelniai papriekaištauja, kitaip sakant, primena, kad ne jai spręsti, kaip jam eiti dievatarnystę; tai — Jehovos, jo Tėvo, reikalas.

Marija buvo jautri, nuolanki moteris, todėl priėmė sūnaus pataisymą. Priėjusi prie patarnautojų ji sako: „Darykite, ką tik jis jums sakys.“ Marija supranta, kad jai nebedera nurodinėti sūnui; priešingai, tiek ji, tiek kiti dabar turi klausyti jo nurodymų. O Jėzus parodo, jog, panašiai kaip ir jo motina, atjaučia jaunavedžius. Taigi jis padaro pirmą savo stebuklą — vandenį paverčia vynu. Tai matę jo mokiniai jį įtiki. Sustiprėja ir Marijos tikėjimas. Dabar į Jėzų ji žvelgia ne tik kaip į savo sūnų, bet ir kaip į Viešpatį, Išgelbėtoją.

Šiandien tėvai irgi gali daug pasimokyti iš Marijos tikėjimo. Suprantama, niekas iš mūsų neaugina tokio vaiko kaip Jėzus. Bet kai vaikas, nors ir netobulas, suauga, tėvams gali būti nelengva su tuo susitaikyti. Su savo sūnum ar dukra jie galbūt ir toliau norėtų elgtis kaip su mažu vaiku, nors toks elgesys jau nėra tinkamas (1 Korintiečiams 13:11). Kaip tėvai gali padėti suaugusiam vaikui? Viena, nuoširdžiai rodydami pasitikėjimą sūnumi ar dukra, kad šis laikysis Biblijos mokymų ir bus Jehovos laiminamas. Toks tėvų pasitikėjimas suaugusiam vaikui gali labai padėti. Jėzus, be abejo, vertino tai, kaip Marija jį rėmė paskesniais, kupinais įvykių, metais.

„JO BROLIAI JUO NETIKĖJO“

Evangelijose, kur aprašomas trejų su puse metų Jėzaus tarnybos laikotarpis, apie Mariją kalbama nedaug. Tačiau turėkime omenyje, kad ji tikriausiai jau buvo našlė ir viena augino galbūt dar nepilnamečius vaikus. Taigi visiškai suprantama, jog negalėjo būti šalia Jėzaus, kai šis skelbdamas gerąją naujieną vaikščiojo po visą šalį (1 Timotiejui 5:8). Vis dėlto Marija ir toliau mąstė apie tai, ką jau žinojo apie Mesiją,  ir, kaip jos šeimoje buvo įprasta, lankydavosi sinagogoje (Luko 2:19, 51; 4:16).

Tad argi ne logiška, kad Marija irgi klausėsi Jėzaus, kai šis kalbėjo Nazareto sinagogoje? Kaip ją turėjo sujaudinti, kai sūnus paskelbė, jog šimtmečių senumo pranašystė apie Mesiją dabar išsipildė būtent jam! Ir kaip jai turėjo būti skaudu matyti, kad Nazareto gyventojai juo nepatikėjo. Jie net pasikėsino į jos sūnaus gyvybę! (Luko 4:17-30)

Be to, Mariją slėgė ir kitų jos sūnų požiūris į Jėzų. Skaitydami Jono 7:5, sužinome, kad keturi Jėzaus broliai, kitaip nei motina, juo netikėjo. Ten sakoma: „Jo broliai juo netikėjo.“ Apie Jėzaus seseris, — o jų buvo mažiausiai dvi — Biblijoje plačiau nerašoma. * Kad ir kaip būtų, Marijai buvo gerai suvokiama, ką reiškia gyventi religiniu atžvilgiu pasidalijusioje šeimoje. Ji turėjo stengtis likti ištikima Dievo tiesai ir laimėti šeimos narių širdis nesielgdama valdingai ar kovingai.

Kartą Jėzaus giminaičiai — tarp jų tikriausiai ir Jėzaus broliai — nusprendė eiti jo parsivesti. Jie net kalbėjo: „Jis neteko proto“ (Morkaus 3:21, 31). Marija, aišku, taip nemanė, bet ėjo su sūnumis, vildamasi, kad jie sužinos kažką, kas jiems padėtų įtikėti Jėzų. Ar jie įtikėjo? Nors Jėzus darė stulbinančius darbus ir mokė nuostabių tiesų, kiti Marijos sūnūs vis dar jo netikėjo. Galbūt ji kone susierzinusi svarstė: „Ko dar reikia, kad tiesa pasiektų jų širdis?“

Gal ir jūsų šeimos nariai yra skirtingo tikėjimo? Tuomet iš Marijos galite daug ko pasimokyti. Gyvendama su netikinčiais namiškiais ji nenuleido rankų. Priešingai, elgėsi taip, kad visi matytų, jog tikėjimas jai teikia džiaugsmą ir dvasios ramybę. Kita vertus, palaikė Jėzų. Ar ji Jėzaus ilgėjosi? Ar kartais netrokšdavo, kad jis vis dar būtų namuose su šeima? Jei taip ir buvo, ji to niekada neparodė. Remti ir drąsinti Jėzų ji laikė garbe. Gal ir jūs galite panašiai padėti savo vaikams Dievui skirti svarbiausią vietą gyvenime?

„TAVO PAČIOS SIELĄ PERVERS KALAVIJAS“

Ar už tai, kad tikėjo Jėzų, Marijai buvo atlyginta? Jehova niekada nepamiršta savo ištikimų tarnų, tad Marija — irgi ne išimtis (Hebrajams 11:6). Tik pabandykime įsivaizduoti, kaip jautėsi Marija, girdėdama savo sūnų, kalbantį minioms, arba kitus atsiliepiant apie jo pamokslus.

Daugelyje Jėzaus palyginimų atsispindi tai, ko jį mokė Juozapas ir Marija

Ar sūnaus palyginimai Marijai neprimindavo Jėzaus vaikystės Nazarete? Kai jis kalbėjo apie moterį, šluojančią namus, kad rastų pamestą monetą, malančią miltus duonai arba uždegančią žiburį ir statančią jį matomoje vietoje, ar Marija nepagalvodavo apie savo mažą berniuką, kuris visada sukiodavosi šalia, kai ji darydavo kasdienius darbus? (Luko 11:33; 15:8, 9; 17:35) Kai Jėzus paminėjo, kad jo jungas malonus nešti, jo našta lengva, ar Marija negalėjo mintimis nuklysti į praeities dienas, kai stebėdavo Juozapą, mokantį mažąjį Jėzų išskobti jungą, kad gyvuliui būtų patogus? (Mato 11:30) Be abejo, Marijai būdavo labai malonu mąstyti apie Jehovos jai suteiktą garbę — padėti auginti  ir auklėti sūnų, kuris turėjo tapti Mesiju. Ji tikriausiai nepaprastai džiaugėsi, klausydamasi, kaip didžiausias visų laikų mokytojas amžinąsias tiesas gebėjo išaiškinti, imdamas paprasčiausius pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo.

Vis dėlto Marija liko nuolanki. Sūnus jos niekada neiškėlė aukščiau kitų ir neliaupsino, jau nekalbant apie garbinimą. Kartą, kai moteris iš minios šūktelėjo, kad Jėzaus motina, pagimdžiusi tokį sūnų, turėtų būti išties laimingiausia iš visų moterų, jis tarė: „Tikriau sakant, laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Luko 11:27, 28). O kai kažkas Jėzui pranešė, kad atvyko jo motina ir broliai, jis pasakė, jog iš tikrųjų jo broliai ir motinos yra tie, kas jį tiki. Užuot įsižeidusi, Marija puikiai suprato, ką Jėzus turėjo omenyje — dvasiniai saitai yra žymiai svarbesni už kraujo ryšius (Morkaus 3:32-35).

Neįmanoma žodžiais apsakyti skausmo, kurį Marija išgyveno, matydama siaubingą sūnaus mirtį ant kančių stulpo. Apaštalas Jonas, savo akimis matęs šią egzekuciją, vėliau paminėjo, jog visą tą laiką „prie Jėzaus stulpo stovėjo jo motina“. Atsidavusiai, mylinčiai motinai niekas negalėjo to sukliudyti. Jėzus tai suprato, ir, nors kiekvienas kvėptelėjimas, kiekvienas žodis jam kėlė neapsakomą skausmą, jis pasirūpino savo motina. Globoti Mariją pavedė savo ištikimam sekėjui, mylimiausiam apaštalui Jonui, o ne kuriam iš įbrolių, — mat šie jo netikėjo. Tuo parodė, kaip svarbu tikinčiajam rūpintis savaisiais, ypač jų dvasiniais poreikiais (Jono 19:25-27).

Kai po ilgų kančios valandų Jėzus išleido paskutinį atodūsį, kaip ir buvo seniai išpranašauta, skausmas Mariją pervėrė tartum kalavijas. Jei negalime įsivaizduoti jos skausmo, kaip dar sunkiau suprasti, kokį džiaugsmą ji patyrė po trijų dienų! Marija išgirsta, jog įvyko visų didžiausias stebuklas — Jėzus prikeltas! Jos džiaugsmas dar padidėjo, kai Jėzus vėliau asmeniškai pasirodė savo broliui Jokūbui (1 Korintiečiams 15:7). Tas susitikimas sujaudino tiek Jokūbą, tiek kitus Jėzaus brolius. Vėliau jie įtikėjo Jėzų esant Kristumi. Netrukus visi drauge su motina krikščionių sueigose atsidėjo maldai (Apaštalų darbų 1:14). Po kurio laiko du iš jų, Jokūbas ir Judas, parašė knygas, įtrauktas į Bibliją.

Marija džiaugėsi, kad jos sūnūs tapo ištikimais krikščionimis

Paskutinį kartą Biblijoje Marija minima sueigose besimeldžianti kartu su sūnumis. Kokia graži pasakojimo pabaiga! Kokį puikų pavyzdį Marija mums paliko! Tikėjimas padėjo ištverti skausmą, kuris ją pervėrė lyg kalavijas, ir galiausiai gauti šlovingą apdovanojimą. Jei seksime Marijos tikėjimu, mes irgi atlaikysime visus šio negailestingo pasaulio smūgius, kad ir kokie skaudūs jie būtų, ir būsime palaiminti labiau nei galime įsivaizduoti.

^ pstr. 8 Po aprašyto atvejo, kai Jėzui buvo 12 metų, Juozapas Biblijoje nebeminimas. Pasakojama tik apie Jėzaus motiną bei kitus jos vaikus. Morkaus 6:3 Jėzus pavadintas „Marijos sūnumi“, o apie Juozapą neužsimenama.

^ pstr. 16 Juozapas nebuvo Jėzaus biologinis tėvas, todėl šie broliai bei seserys iš tikrųjų buvo Jėzaus įbroliai ir įseserės (Mato 1:20).