Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2014 m. balandis

Tomas Emlenas — piktžodžiautojas ar tiesos gynėjas?

Tomas Emlenas — piktžodžiautojas ar tiesos gynėjas?

KAS buvo Tomas Emlenas (Thomas Emlyn) ir kas jį paskatino ginti tiesą? Ko galime iš jo pasimokyti?

Kad atsakytume į šiuos klausimus, mintimis nusikelkime į XVII amžiaus pabaigos ir XVIII amžiaus pradžios Angliją bei Airiją. Anglikonų bažnyčia tuo metu savo rankose turėjo nemažą valdžią. Tačiau tiek įvairios protestantų grupės, tiek atskiri asmenys jai priešinosi.

KAS JIS BUVO?

Tais neramiais laikais 1663 metų gegužės 27 dieną Stamforde, Linkolnšyro grafystėje (Anglija) ir gimė Tomas Emlenas. Būdamas devyniolikos jis pasakė savo pirmą pamokslą. Vėliau tapo vienos Londone gyvenančios grafienės kapelionu; po kurio laiko persikėlė į Belfastą (Airija).

Čia kiek pagyvenęs, buvo paskirtas vienos parapijos bažnyčios vadovu. Laikui bėgant, Emlenas pastoriumi tarnavo dar keliose vietose, tarp jų ir Dubline.

KODĖL APKALTINTAS PIKTŽODŽIAVIMU?

Tuo laikotarpiu Emlenas kruopščiai studijavo Bibliją. Tai jį paskatino suabejoti Trejybės doktrina, nors ilgą laiką ja tikėjo. Gilindamasis į Evangelijas, pastorius galutinai įsitikino, kad jo nauja samprata teisinga.

Beje, savo atradimo Emlenas neskubėjo paviešinti. Tačiau kai kas jo bažnyčioje, Dubline, pastebėjo, kad savo pamoksluose pastorius Trejybės nebemini. Suprasdamas, kad jo naujos idėjos bus priimtos nepalankiai, Emlenas rašė: „Atvirai išsakęs savo pažiūras, nė nesitikiu ilgai išsilaikyti dabartiniame poste.“ 1702 metų birželį du kolegos jam papriekaištavo, kad pamoksluose nebekalba apie Trejybę. Emlenas prisipažino tuo nebetikintis ir pasisiūlė atsistatydinti.

Emleno veikalas, kuriame jis samprotauja, kodėl Jėzus negali būti Aukščiausiasis Dievas

Po kelių dienų jis iš Dublino (Airija) išvyko į Angliją. Tačiau po dešimties savaičių trumpam grįžo atgal sutvarkyti kai kurių reikalų, kad galėtų persikraustyti į Londoną. Dubline, vildamasis apginti savo pažiūras, išleido veikalą An Humble Inquiry Into the Scripture-Account of Jesus Christ. Jame, remdamasis Šventuoju Raštu, pateikė svarių įrodymų, kodėl Jėzus negali būti Aukščiausiasis Dievas. Tai įsiutino Emleno buvusios bendruomenės narius, ir šie parašė oficialų skundą.

Emleną suėmė. 1703 metų birželio 14 dieną jis stojo prieš Karališkąjį teismą Dubline. Traktate True Narrative of the Proceedings Emlenas teigė, kad jam buvo pareikšti kaltinimai „dėl išleistos knygos, kurioje neva piktžodžiaujama ir piktybiškai tvirtinama [...], jog Jėzus Kristus nelygus Dievui Tėvui“. Teismo procesas buvo tikras farsas. Ant vieno suolo su teisėjais sėdėjo septyni Airijos bažnyčios vyskupai. Emlenui nebuvo leista apsiginti. Žymus teisėjas Ričardas  Levinsas (Richard Levins) Emlenui pareiškė, kad šis bus „pažemintas nelyginant šuo, ir joks įstatymas jo negins“. Teismo posėdžiui baigiantis, Airijos vyriausiasis teisėjas Ričardas Painas (Richard Pyne) prisiekusiesiems priminė, jog „čia dalyvauja ir gerbiami vyskupai“. Taip greičiausiai buvo pagrasinta, kad, jei nebus priimta verdikto, kokio tikimasi, prisiekusieji gaus bausmę, kokios nusipelnė.

„Kenčiu už tai, ką laikau [Dievo] tiesa ir šlove“ (Tomas Emlenas).

Kai teismas Emleną pripažino kaltu, generalinio prokuroro pavaduotojas jam pasiūlė atsižadėti savo idėjų. Emlenas atsisakė. Jam buvo paskirta piniginė bauda ir vieneri metai kalėjimo. Kadangi sumokėti baudos pastorius neišgalėjo, kalėjime prabuvo dvejus metus, kol jo draugas įtikino pareigūnus ją sumažinti. Į laisvę Emlenas išėjo 1705-ųjų liepos 21-ąją. Nuoskaudos, kurias jis patyrė, paskatino ištarti jau pacituotus žodžius: „Kenčiu už tai, ką laikau [Dievo] tiesa ir šlove.“

Vėliau Emlenas persikėlė į Londoną ir netrukus susibičiuliavo su kitu Biblijos tyrinėtoju Viljamu Vistonu (William Whistonu). Šis irgi buvo visuomenės atstumtas, nes publikavo straipsnius apie tai, ką manė esant Biblijos tiesa. Vistonas gerbė Emleną ir vadino jį „pirmuoju ir pagrindiniu senosios krikščionybės išpažinėju“.

KODĖL ATMETĖ TREJYBĘ?

Kaip ir Viljamas Vistonas bei kitas gerbiamas mokslininkas Izaokas Niutonas, Emlenas išsiaiškino, jog Biblijoje nėra įrodymų, patvirtinančių Trejybės doktriną, kuri suformuluota Atanazo tikėjimo išpažinime. Jis rašė: „Po daugybės rimtų apmąstymų ir Šventojo Rašto studijų [...] radau svarių argumentų [...] savo ankstesnei nuomonei dėl Trejybės pakeisti.“ Šį teiginį jis baigia tokiais žodžiais: „Dievas, Jėzaus Kristaus Tėvas, yra vienintelis Aukščiausiasis.“

Kodėl Emlenas priėjo prie tokios išvados? Jis surado daugybę Šventojo Rašto eilučių, patvirtinančių, kad Jėzus ir jo Tėvas yra du skirtingi asmenys. Štai keli pavyzdžiai: (Emleno komentarai pateikti pakreiptu šriftu.)

  •  Jono 17:3. „Kristus niekur nevadinamas vieninteliu tikruoju Dievu.“ Taip Biblijoje vadinamas tik jo Tėvas.

  •  Jono 5:30. „Sūnus vykdo ne savo, bet Tėvo valią.“

  •  Jono 5:26. „Jam [Jėzui] gyvybę davė Tėvas.“

  •  Efeziečiams 1:3. „Nors Jėzus Kristus paprastai vadinamas Dievo Sūnumi, Tėvas niekur nėra vadinamas Dievo Tėvu, tačiau dažnai vadinamas mūsų Viešpaties Jėzaus Tėvu.“

Apsvarstęs visus įrodymus, Emlenas nedvejodamas pareiškė: „Šventajame Rašte nėra nė vienos eilutės, iš kurios būtų galima bent nuspėti, kad Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia yra viena esybė.“

KO PASIMOKOME?

Šiandien daugelis nedrįsta ginti Šventojo Rašto mokymų. Bet Emlenas drąsiai stojo už Biblijos tiesą. Jis iškėlė klausimą: „Jei žmogus nepripažįsta svarbiausių tiesų, kurios taip aiškiai išdėstytos Šventajame Rašte, kam tada jas apskritai skaityti ir tyrinėti?“ Emlenas dėl tiesos nėjo į jokį kompromisą.

Jo bei kitų pavyzdys skatina mus susimąstyti, ar sunkią akimirką drąsiai stotume ginti tiesos. Taip pat galime pasvarstyti, kas svarbiau — aplinkinių pagarba ar Dievo Žodžio tiesa?