Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2014 m. vasaris

 SEKIME JŲ TIKĖJIMU

Matydamas neteisybę jis nepalūžo

Matydamas neteisybę jis nepalūžo

ELIJAS keliauja Jordano slėniu. Palikęs Horebo kalną užnugary, pranašas kelias savaites traukia šiaurės kryptimi. Ir štai jis vėl Izraelyje. Gimtasis kraštas atrodo pasikeitęs. Ilgai trukusios sausros padariniai jau bebaigią išnykti. Lengvi rudens lietūs laisto žemę ir ūkininkai jau aria savo dirvas. Matydamas, kad žemė atsigauna, Elijas turbūt jaučia šiokį tokį palengvėjimą, tačiau daug labiau jam rūpi tautiečiai. Dvasiniu atžvilgiu jie toli gražu nepasveikę. Krašte vis dar vyrauja Baalo garbinimas, tad Elijo laukia daug darbo. *

Atėjęs į vieną lauką netoli Abel Meholos miesto, Elijas mato būrį triūsiančių vyrų. Į dvylika jungų po du įkinkyti jaučiai, raginami darbininkų, aria lietaus palaistytą dirvą. Su dvyliktuoju, paskutiniuoju, jungu esantis vyras yra tas, kurio Elijas ieško. Tai Eliziejus. Jehova pasirinko jį būti Elijo įpėdiniu. Pranašas vienu metu manė esąs vienintelis Jehovos tarnas visoje tautoje. Tad dabar, be abejo, nekantravo su Eliziejumi susipažinti (1 Karalių 18:22; 19:14-19).

O gal Elijas nerimavo, kad reikės dalį savo pareigų pavesti kitam, dalytis garbe ar net vieną dieną pasitraukti iš pranašo tarnystės ir perduoti ją įpėdiniui? Šito nežinome, tačiau visai įmanoma, kad jo galvoje sukosi tokios nerimastingos mintys. Juk Elijas buvo „žmogus kaip ir mes, turintis tokius pat jausmus“ (Jokūbo 5:17). Kad ir kaip jautėsi, Biblijoje skaitome, jog „eidamas pro šalį, Elijas užmetė [Eliziejui] savo skraistę“ (1 Karalių 19:19). Elijo „skraistė“ — greičiausiai iš avies ar ožkos kailio — buvo dėvima kaip apsiaustas ir liudijo pranašą esant Jehovos paskirtą ypatingai tarnybai. Taigi apsiausto užmetimas ant Eliziejaus pečių buvo labai reikšmingas veiksmas. Elijas noriai įvykdė Jehovos nurodymą paskirti Eliziejų savo įpėdiniu. Jis pasitikėjo Dievu ir buvo jam klusnus.

Elijas noriai paskyrė Eliziejų savo įpėdiniu

Jaunasis Eliziejus troško pasitarnauti gerokai vyresniam už save pranašui. Elijo įpėdiniu jis tapo ne tuoj pat. Kokius šešerius metus nuolankiai lydėjo Eliją ir jam patarnavo, vėliau net buvo žinomas kaip „tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų“ (2 Karalių 3:11). Šis sumanus, rūpestingas padėjėjas Elijui buvo tikra paguoda. Tikriausiai juodu greitai susidraugavo. Abipusis padrąsinimas, be abejonės, padėjo jiems nepalūžti matant krašte paplitusią neteisybę. Nedorumu ypač išsiskyrė karalius Ahabas.

Ar tau irgi tenka susidurti su neteisybe? Gyvename sugedusiame pasaulyje, tad dauguma iš mūsų neteisybės neišvengiame. Ištverti tau gali padėti draugas, kuris myli Dievą. Be to, nemažai gali pasimokyti iš Elijo tikėjimo pavyzdžio.

 „NUEIK PASITIKTI IZRAELIO KARALIAUS AHABO“

Elijas su Eliziejumi uoliai darbuojasi, kad dvasiškai sustiprintų tautiečius. Jie, matyt, imasi vadovauti ruošiant kitus pranašus, galbūt priklausančius kokiai nors pranašų mokyklai. Bet po kurio laiko Elijas nuo Jehovos gauna naują užduotį: „Nueik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo“ (1 Karalių 21:18). Ką Ahabas padarė?

Ahabas buvo atsimetėlis, nedoriausias iš visų iki tol valdžiusių Izraelio karalių. Jis vedė Jezabelę ir leido krašte įsigalėti Baalo kultui; net pats į jį įsitraukė (1 Karalių 16:31-33). Baalo garbinimas buvo neatsiejamas nuo vaisingumo ritualų, sakralinės prostitucijos, net vaikų aukojimo. Be to, karalius visai neseniai nepakluso Jehovos įsakymui nužudyti nedorąjį Sirijos (Aramo) karalių Ben Hadadą. Buvo akivaizdu, kad Ahabas taip pasielgė tikėdamasis turėti materialinės naudos (1 Karalių 20). Tačiau dabar Ahabo bei Jezabelės godumas ir smurtas peržengė visas ribas.

Samarijoje Ahabas turėjo didžiulius rūmus. Taip pat turėjo rūmus Jezreelio mieste, 37 kilometrai nuo Samarijos. Šalia pastarųjų buvo vynuogynas, priklausęs vienam izraelitui, Nabotui. Ahabas užsimanė šio žemės gabalėlio. Taigi išsikvietė Nabotą ir pasakė jam norįs pirkti jo vynuogyną arba už jį mainais duoti kitą. Tačiau Nabotas atsakė: „Saugok Dieve! Viešpats draudžia man atiduoti tau protėvių paveldą“ (1 Karalių 21:3). Ar Nabotas buvo koks užsispyrėlis? Gal pasielgė neapgalvotai? Gali taip atrodyti. Tačiau iš tikro Nabotas parodė klusnumą Jehovos Įstatymui, pagal kurį buvo draudžiama visam laikui parduoti žemę, priklausančią šeimos paveldui (Kunigų 25:23-28). Nabotas nieku gyvu nesutiko sulaužyti Dievo Įstatymo. Jis buvo kupinas tikėjimo, drąsus vyras — nebijojo prieštarauti Ahabui, nors tikrai žinojo, kad tai pavojinga.

Ahabas, aišku, apie Jehovos Įstatymą nė nemąstė. Kadangi nepasiekė ko norėjęs, jis „parėjo namo prislėgtas ir niūrus [...]. Atsigulęs į savo lovą, nugręžė veidą į sieną ir nieko nevalgė“ (1 Karalių 21:4). Kai Jezabelė išvydo savo vyrą, susiraukusį tarsi aikštingą vaiką, ji greit surezgė planą, kaip patenkinti jo norą ir kartu pražudyti dorą šeimą.

Jezabelės planas niekšingumu tiesiog pribloškia. Ji žinojo, kad norint ką nors nuteisti už rimtą nusikaltimą, pagal Dievo Įstatymą, reikėjo dviejų liudytojų parodymų (Pakartoto Įstatymo 19:15). Taigi Ahabo vardu ji parašė laišką Jezreelio didžiūnams ir liepė surasti du vyrus, sutiksiančius melagingai liudyti prieš Nabotą — viešai apkaltinti jį piktžodžiavimu. Už tokį nusikaltimą buvo baudžiama mirtimi. Planas pavyko: du niekšingi vyrai melagingai paliudijo prieš Nabotą ir jis buvo užmėtytas akmenimis.  Nužudyti buvo ir jo sūnūs! * (1 Karalių 21:5-14; Kunigų 24:16; 2 Karalių 9:26) Ką tai pasako apie Ahabą? Jis, iš esmės, atsisakė vadovauti savo šeimai: leido žmonai elgtis kaip patinka ir nužudyti niekuo nekaltus žmones.

Ar gali įsivaizduoti, kokios mintys ir jausmai apėmė Eliją, kai Jehova jam pranešė apie karaliaus ir karalienės poelgį? Matant, kaip nedori žmonės engia nekaltuosius, lengva nusiminti (Psalmyno 73:3-5, 12, 13). Šiandien aplink regime daug neteisybės. Kartais už jos stovi autoritetingi asmenys, kurie sakosi esą Dievo atstovai. Visgi ši Biblijoje užrašyta istorija gali suteikti mums paguodos. Atminkime: nuo Jehovos nieko nėra paslėpta — jis viską mato (Hebrajams 4:13). O ko jis imasi, matydamas piktus žmonių darbus?

„SURADAI MANE, MANO PRIEŠE?“

Jehova paliepia Elijui eiti pas Ahabą ir nurodo: „Jį rasi Naboto vynuogyne“ (1 Karalių 21:18, Brb). Kai Jezabelė pranešė Ahabui, kad nuo šiol vynuogynas priklausąs jam, jis tuoj pat nužingsniavo pasidžiaugti savo nauja nuosavybe. Jam nė į galvą neatėjo, kad Jehova jį stebi. Įsivaizduok, koks laimingas atrodo karalius vaikštinėdamas po vynuogyną ir svajodamas, kokiu gražiu sodu jis pavers šią vietą. Bet netikėtai pasirodo Elijas. Besišypsantį Ahabo veidą perkreipia įniršis ir neapykanta. „Suradai mane, mano prieše?“ — iškošia karalius (1 Karalių 21:20).

„Suradai mane, mano prieše?“

Iš Ahabo žodžių aišku, kad jam dviem atžvilgiais trūko nuovokos. Pirma, žodžiai „suradai mane“ rodo, kad dvasine prasme Ahabas buvo aklas. Tai Jehova jį „surado“. Jis matė, kaip karalius piktnaudžiavo jo dovanota valios laisve ir mėgavosi niekingo Jezabelės plano rezultatais. Dievas permatė Ahabo širdį: meilė materialinėms vertybėms buvo užgožusi bet kokį gailestingumo, teisingumo ir atjautos jausmą. Antra, pavadindamas Eliją savo priešu, Ahabas išreiškė neapykantą šiam žmogui, — žmogui, kurį Jehova laikė savo draugu ir kuris galėjo padėti karaliui palikti pražūtingą kelią.

Tegu Ahabo nesupratingumas mums būna pamoka. Atminkime: Jehova mus visada mato.  Jis, mylintis Tėvas, žino, kada mes išklystame iš teisingo kelio, ir trokšta, kad į jį sugrįžtume. Mums padėti jis siunčia savo draugus — ištikimus tarnus, kurie kaip ir Elijas skelbia Dievo žodį. Jehovos draugus laikyti priešais būtų didžiulė klaida! (Psalmyno 141:5)

Įsivaizduok, kaip Elijas atsako Ahabui: „Taip, suradau tave.“ Pranašas žino, koks iš tikro yra Ahabas, — kad jis vagis, žudikas, maištininkas, atsimetęs nuo Jehovos. Elijui reikia daug drąsos dabar stovėti prieš šį nedorą žmogų ir paskelbti jam Dievo skirtą bausmę. Jehova gerai žinojo: iš Ahabo namų plintantis nedorumas nuodija visą tautą. Taigi Elijas pasako, kad Jehova nusikratys Ahabu — sunaikins visą jo dinastiją. Pelnytos bausmės neišvengs ir Jezabelė (1 Karalių 21:20-26).

Elijas buvo įsitikinęs, kad elgdamiesi nedorai žmonės neišvengs bausmės. Deja, šių dienų pasaulyje įprasta manyti, kad galima elgtis kaip nori. Tačiau šis pasakojimas primena, kad Dievas Jehova ne tik visa mato, bet ir atėjus metui įvykdys teisingumą. Jo Žodyje Biblijoje esame patikinami, kad netrukus išauš diena, kai jis panaikins neteisybę visiems laikams (Psalmyno 37:10, 11). Galbūt paklausi: „Ar teisdamas Dievas tik baudžia? O gal jis gali ir pasigailėti?“

„AR MATEI, KAIP AHABAS NUSIŽEMINO PRIEŠ MANE?“

Elijas turbūt gerokai nustemba matydamas Ahabo reakciją į paskelbtą nuosprendį. Biblijoje rašoma: „Išgirdęs šiuos žodžius, Ahabas persiplėšė drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas“ (1 Karalių 21:27). Ar Ahabas atgailavo dėl savo darbų?

Be abejo, tai buvo žingsnis teisinga kryptimi. Karalius nusižemino, o išdidžiam, pasipūtusiam asmeniui tai išties nėra lengva. Bet ar tai buvo tikra atgaila? Prisiminkime vėliau valdžiusį karalių Manasą. Jis, ko gero, savo nedorumu Ahabą net pranoko. Kai Jehova Manasą nubaudė, jis nusižemino ir šaukėsi Jehovos pagalbos. Ir tai dar ne viskas. Manasas iš pagrindų pasikeitė: pašalino stabus, kuriuos pats buvo pastatęs, nuoširdžiai tarnavo Jehovai ir ragino žmones daryti tą patį (2 Metraščių 33:1-17). Ar ką nors panašaus darė ir Ahabas? Deja, ne.

Tad ar Jehova atsižvelgs į viešą Ahabo atgailą? Elijui jis taria: „Ar matei, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino prieš mane, neužtrauksiu nelaimės jo dienomis. Ant jo namų užtrauksiu nelaimę jo sūnaus dienomis“ (1 Karalių 21:28 [21:29, Brb]). Ar Jehova atleido Ahabui? Ne, Dievas savo nuosprendį galėtų atšaukti tik matydamas tikrą atgailą (Ezechielio 33:14-16). Ahabas parodė šiokią tokią atgailą, tad Jehova suteikė jam šiokią tokią malonę: savo akimis jam nereikės matyti, kaip pražūsta visa jo šeima.

Vis dėlto Ahabui paskelbto nuosprendžio Jehova neatšaukė. Vėliau jis pasitarė su angelais, kaip apgaule suvilioti Ahabą eiti į mūšį, kuriame jis žūtų. Ir netrukus karalius sulaukė pelnyto atpildo: mūšyje buvo sužeistas ir savo kovos vežime mirtinai nukraujavo. Biblijoje dar paminėta ši liūdna detalė: kai karališkasis kovos vežimas buvo plaunamas, šunys laižė karaliaus kraują. Taip visiems matant išsipildė Ahabui per Eliją ištarti Jehovos žodžiai: „Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys šunys ir tavo kraują“ (1 Karalių 21:19; 22:19-22, 34-38).

Taigi Ahabas gavo ko nusipelnęs. Tokiu būdu Jehova Eliją, Eliziejų ir kitus savo ištikimuosius patikino, kad nepamiršo Naboto — žmogaus, parodžiusio tvirtą tikėjimą ir drąsą. Teisingasis Dievas anksčiau ar vėliau atlygina nedoriesiems už jų darbus. Vis dėlto jis nepamiršta parodyti ir gailestingumo, kai tik turi tam pagrindą (Skaičių 14:18). Kaip tai turėjo įkvėpti ir sustiprinti Eliją, ištvermingai tarnavusį Dievui, kai ilgus metus šalį valdė tas niekšingas karalius. Ar tau kada teko patirti neteisybę? Ar lauki, kada Dievas įvykdys teisingumą? Mums verta sekti Elijo tikėjimo pavyzdžiu. Jis kartu su ištikimu draugu Eliziejumi nenustojo skelbti Dievo žodžių, matydamas neteisybę nepalūžo.

^ pstr. 3 Jehova siuntė trejus su puse metų trukusią sausrą, kad parodytų, koks bejėgis yra Baalas, žmonių garbinamas kaip lietaus ir derlingumo dievas (1 Karalių 18 skyrius). Skaitykite Sargybos bokšto rubrikos „Sekime jų tikėjimu“ straipsnius 2008 m. sausio 1 d. ir balandžio 1 d. numeriuose.

^ pstr. 13 Jezabelė, bijodama, kad Naboto vynuogynas nepereitų jo sūnums, galbūt pasirūpino, kad ir jie būtų nužudyti. Apie tai, kodėl Dievas leidžia žmonėms patirti priespaudą, rašoma rubrikoje „Skaitytojai klausia“ 11 puslapyje.