Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. gruodis

 GYVENIMO ISTORIJA

Pasirinkau geriausią karjerą — tarnauti Jehovai

Pasirinkau geriausią karjerą — tarnauti Jehovai

1937 metų sausį baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į Ajovos universitetą. Jis buvo centrinėje JAV dalyje, netoli vietovės, kur gyvenome. Kad susimokėčiau už mokslą, turėjau dirbti, todėl niekam kitam laiko nelikdavo. Studijuoti daugiaaukščių pastatų ir kabamųjų tiltų statybą troškau nuo jaunumės.

Kai 1942-ųjų pradžioje Jungtinės Valstijos įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, buvau penktame kurse ir iki architektūros inžinieriaus bakalauro studijų baigimo man buvo likę keli mėnesiai. Tuo metu nuomojausi kambarį su dviem draugais. Vienas iš jų pasiūlė man pasikalbėti su vyru, kuris lankosi pas vaikinus iš pirmo aukšto. Taip susipažinau su Džonu Bremeriu, Jehovos liudytoju. Mane sužavėjo, kaip jis Biblijoje surasdavo atsakymus į, regis, kiekvieną klausimą. Taigi pradėjau reguliariai su juo studijuoti Bibliją, o netrukus, kada tik galėdavau, kartu eidavome skelbti gerosios naujienos.

Džono tėvas, Otas, liudytoju tapo dar būdamas banko vadovu Volnate, Ajovos valstijoje. Jis atsisakė šio posto, kad galėtų imtis visalaikio evangelizuotojo tarnybos. Puikus jo ir jo šeimos pavyzdys vėliau paskatino mane žengti savo gyvenime svarbų žingsnį.

LAIKAS APSISPRĘSTI

Vieną dieną universiteto dekanas pasakė, kad mano pažymiai prastėja ir kad ankstesnių rezultatų, norint baigti studijas, nepakaks. Prisimenu, kaip karštai meldžiausi Dievui Jehovai ir prašiau jo vadovavimo. Netrukus pasikalbėti mane pakvietė inžinerijos profesorius. Jis pasakė, jog kažkas kreipėsi į jį ieškodamas inžinieriaus ir jis neatsiklausęs telegrama pranešė, kad aš sutinku imtis šio darbo. Padėkojau profesoriui ir paaiškinau apsisprendęs pasirinkti kitokią karjerą — tarnauti Jehovai. 1942 metų birželio 17 dieną pasikrikštijau ir beveik iškart buvau paskirtas pionieriumi (taip vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai evangelizuotojai).

Vėliau tais pačiais metais gavau šaukimą į kariuomenę. Šaukimo komisijai paaiškinau, kodėl sąžinė man neleidžia dalyvauti kare. Taip pat pristačiau universiteto dėstytojų atsiliepimus apie mano nepriekaištingą elgesį ir gerus įgūdžius statybos inžinerijos srityje. Nepaisant puikios charakteristikos, man buvo skirta 10 000 dolerių bauda ir penkeri metai nelaisvės Levenvorto kalėjime, Kanzaso valstijoje.

KALĖJIME

Levenvorto kalėjimas šiandien. Jame kalėjau su kitais maždaug 230 Jehovos liudytojų

Kartu su daugiau nei 230 jaunų Jehovos liudytojų bausmę turėjau atlikti Levenvorto federalinio  kalėjimo ūkyje. Dirbome įvairius darbus saugomi sargybinių. Kai kurie jų žinojo, kad laikomės krikščioniško neutralumo, ir mūsų pažiūras vertino palankiai.

Stengėmės reguliariai rengti sueigas, kuriose tyrinėjome Bibliją. Keleto sargybinių dėka tai pavykdavo. Tie patys sargybiniai padėdavo mums gauti Biblija pagrįstų leidinių. Kalėjimo viršininkas netgi prenumeravo žurnalą „Paguoda“ (dabar Atsibuskite!).

ATGAUNU LAISVĘ, TARNAUJU MISIONIERIUMI

Po Antrojo pasaulinio karo, 1946-ųjų vasario 16-ąją, išėjau į laisvę iškalėjęs trejus iš penkerių man priteistų metų. Iškart vėl ėmiausi pionieriaus tarnybos. Gavau užduotį grįžti skelbti į Levenvorto miestą. Nuo šios minties mane šiurpas krėtė, nes žmonės ten buvo labai nusistatę prieš Jehovos liudytojus. Sunkiai sekėsi rasti darbą, o būstą — dar sunkiau.

Prisimenu, kaip skelbdamas gerąją naujieną po namus sutikau kalėjime dirbusį sargybinį. Jis ėmė šaukti: „Dink iš mano kiemo!“ Pamatęs jo rankoje beisbolo lazdą, išsigandau ir greitai pasišalinau. Prie kito namo moteris paprašė, kad palaukčiau minutėlę, ir uždarė duris. Man belaukiant staiga atsidarė antro aukšto langas ir ant manęs pasipylė pamazgos. Vis dėlto tarnyba teikė džiaugsmo. Vėliau sužinojau, kad kai kurie imdavę iš manęs leidinius tapo liudytojais.

1943 metais šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje buvo įsteigta misionierių mokykla, vėliau pavadinta Sargybos bokšto bendrijos bibline Gileado mokykla. Gavau kvietimą joje mokytis ir 1948-ųjų vasario 8 dieną ją baigiau su 10-ąja laida. Mane paskyrė tarnauti Aukso Krante (dabar Gana).

Atvykęs į Aukso Krantą gerąją naujieną skelbiau valdžios pareigūnams ir europiečiams. Savaitgaliais darbavausi su vietine Jehovos liudytojų bendruomene, padėjau jos nariams Biblijos žinią skelbti po namus. Taip pat lankiau nuošaliose vietovėse gyvenančius liudytojus ir mokiau juos tarnybos įgūdžių. Be to, tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju netoli esančiame Dramblio Kaulo Krante.

Afrikoje išmokau gyventi kaip vietiniai — miegodavau drėbtose trobelėse, valgydavau pirštais, nusilengvinti eidavau laukan, kaip kad izraelitai dykumoje (Pakartoto Įstatymo 23:13-15 [23:12-14, Brb]). Dėl to vietos gyventojai apie mane  ir kitus kartu tarnavusius misionierius susidarė gerą nuomonę. Kai kurių pareigūnų žmonos priėmė pasiūlymą studijuoti Bibliją. Vėliau, kai priešininkai norėdami sustabdyti mūsų veiklą pasiekė, kad valdžia panaikintų mūsų vizas, tos moterys padarė spaudimą savo vyrams ir nutarimas buvo atšauktas!

Kaip ir daugelis Afrikoje tarnaujančių misionierių, susirgau maliarija. Mane kankino šaltkrėčio ir karščio priepuoliai, net kliedėjau. Kartais turėdavau prilaikyti apatinį žandikaulį, kad nedrebėtų. Tačiau tarnyboje ir toliau jaučiau džiaugsmą bei pasitenkinimą.

Pirmuosius ketverius tarnybos Afrikoje metus susirašinėjau su Eva Holkvist, su kuria susipažinau prieš išvykdamas iš Jungtinių Valstijų. Sužinojau, kad 1953 metų liepos 19 dieną tarptautiniame Jehovos liudytojų kongrese Niujorko Jankių stadione vyks 21-ojo Gileado mokyklos kurso, kuriame ji mokėsi, išleistuvės. Su vieno laivo kapitonu susitariau, kad dirbsiu jo laive už kelionę į Jungtines Valstijas.

Po 22 dienų, praleistų jūroje, kuri kartais smarkiai šėlo, pagaliau atvykau ir nuskubėjau į Jehovos liudytojų pagrindinį biurą Brukline susitikti su Eva. Ant aukšto pastato stogo, kur atsiveria nuostabus Niujorko uosto vaizdas ir horizontas, paprašiau jos rankos. Kai susituokėme, Eva atvyko į Aukso Krantą tarnauti drauge su manimi.

RŪPINAMĖS NAMIŠKIAIS

Po keleto metų atėjo mamos laiškas, kuriame ji rašė, kad tėvas serga vėžiu ir yra prie mirties. Gavę leidimą laikinai palikti savo paskyrimo vietą, mudu su Eva išvykome į JAV. Tėčio būklė greitai blogėjo ir netrukus jis mirė.

Vėliau, praėjus dar beveik ketveriems tarnybos Ganoje metams, sužinojome, kad labai suprastėjo mano mamos sveikata. Kai kurie draugai mums su Eva patarė grįžti namo ja rūpintis. Apsispręsti buvo sunku kaip niekada. Misionieriumi buvau ištarnavęs 15 metų, iš kurių 11 — kartu su Eva. Vis dėlto nutarėme sugrįžti į JAV.

Su vietiniu vadu Aukso Krante (dabar Gana)

Pakaitomis prižiūrėjome mamą daugelį metų, padėdavome jai nuvykti į sueigas, kai tik ji galėdavo. 1976-ųjų sausio 17-ąją, būdama 86-erių, ji mirė. Paskui, po devynerių metų, mus ištiko dar didesnis smūgis — Evai diagnozavo vėžį. Visaip stengėmės su liga kovoti, bet galiausiai pralaimėjome: 1985-ųjų birželio 4 dieną Eva mirė. Jai buvo 70.

DAUGIAU POKYČIŲ

1988-aisiais mane pakvietė dalyvauti Ganos filialo naujų pastatų iškilmingame atidaryme. Koks įsimintinas įvykis! Kai prieš 40 metų baigęs Gileado mokyklą atvykau į Ganą, liudytojų čia buvo vos keli šimtai. 1988 metais jų skaičius jau viršijo 34 000, o dabar šioje šalyje gerosios naujienos skelbėjų yra beveik 114 000!

Grįžęs iš Ganos, po dvejų metų, 1990-ųjų rugpjūčio 6-ąją, vedžiau artimą Evos draugę Beti Miler. Tarnybą Jehovai tęsėme drauge. Abu laukiame dienos, kai žemėje bus rojus ir vėl pamatysime prikeltus savo senelius, tėvus, taip pat Evą (Apaštalų darbų 24:15).

Jehovai tarnauju jau daugiau nei septyniasdešimt metų. Kai mąstau apie šią nuostabią garbę, akyse tvenkiasi ašaros. Dažnai dėkoju Jehovai, kad padėjo pasirinkti geriausią karjerą — tarnauti jam. Ir nors man jau gerokai per devyniasdešimt, Jehova — didžiausias visatos architektas — toliau duoda jėgų ir ryžto šioje tarnyboje.