Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. lapkritis

 SEKIME JŲ TIKĖJIMU

„Dėl darbų ji buvo pripažinta teisia“

„Dėl darbų ji buvo pripažinta teisia“

RAHABA žvelgia pro savo namų langą. Tekančios saulės spinduliai pamažu apšviečia lygumas aplink Jerichą, prie kurio susitelkusi Izraelio tautos kariuomenė. Izraelitai vėl pradeda žygiuotę aplink miestą. Pakyla dulkių debesys, pasigirsta pučiamų ragų gausmas.

Čia, Jeriche, Rahaba gyvena; kiekviena gatvelė ir kiekvienas namas, šurmuliuojantis turgus ir amatininkų dirbtuvės — visa tai jai sava ir pažįstama. Tačiau dar geriau ji pažįsta šio miesto gyventojus. Ir ji suvokia, kokie įsibaiminę jie yra dėl izraelitų, kurie kasdien kartą apeina aplink miestą. Jericho gyventojų nerimas augo su kiekviena diena. Tačiau kitaip nei jos tautiečiai, Rahaba, girdėdama miesto gatvėse ir aikštėse aidintį ragų gausmą, ramiai ir su pasitikėjimu laukė, kas vyks toliau.

Ir štai Rahaba stebi izraelitus, jau septintą dieną iš eilės pradedančius žygiuoti aplink miestą. Tarp karių ji mato kunigus: vieni eidami pučia ragus, kiti neša sandoros skrynią — ženklą, liudijantį, kad jų Dievas Jehova yra su jais. Galime įsivaizduoti, kaip Rahaba žvelgia pro langą, esantį išorinėje miesto sienoje, padėjusi ranką ant žemyn nuleistos raudonos virvės. Ši virvė primena jai apie viltį, kad ji su šeima pergyvens miesto sunaikinimą. Kas nors galėtų pavadinti Rahabą išdavike. Bet Jehova jos tokia tikrai nelaikė. Jis matė nepaprasto tikėjimo moterį. Kodėl? Pažvelkime į šią istoriją nuo pradžios ir pažiūrėkime, ko iš Rahabos galime pasimokyti.

PROSTITUTĖ RAHABA

Anksčiau kai kurie biblistai negalėjo patikėti, kad Rahaba buvo prostitutė. Jie tvirtino, kad Rahaba tebuvo kokios užeigos šeimininkė. Tačiau Biblijoje faktai nėra slepiami, joje viskas aiškiai pasakyta (Jozuės 2:1; Hebrajams 11:31, išnaša; Jokūbo 2:25, išnaša). Kanaane Rahabos profesija tikriausiai buvo gana priimtina. Bet visuomenės pažiūros ne visada gali nuslopinti sąžinę — Jehovos mums duotą vidinį jausmą, padedantį atskirti, kas yra gera ir kas bloga (Romiečiams 2:14, 15). Visai įmanoma, kad savo gyvenimo būdo Rahaba gėdijosi. Galbūt, kaip daugelis panašiai gyvenančių žmonių šiandien, Rahaba jautėsi tarsi įpuolusi į spąstus, neturinti kito pasirinkimo, ypač jeigu reikėjo aprūpinti šeimą.

Be abejonės, Rahaba troško kitokio gyvenimo. Krašte, kuriame ji gyveno, vyravo smurtas ir ištvirkavimas, įskaitant kraujomaišą bei santykiavimą su gyvuliais (Kunigų 18:3, 6, 21-24). Didelę įtaką šių blogybių įsigalėjimui darė religija. Šventyklose buvo propaguojama ritualinė prostitucija. Tokiems demoniškiems dievams kaip Baalas ir Molechas buvo aukojami vaikai — juos sudegindavo gyvus.

Jehova nebuvo abejingas tam, kas vyko Kanaane. Matydamas nedorus žmonių darbus jis pasakė: „Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus“ (Kunigų 18:25). Kaip Dievas  nubaudė Kanaano gyventojus? Tai aišku iš Izraelio tautai duoto pažado: „[Dievas] išvys šitas tautas iš tavo akivaizdos vieną po kitos“ (Pakartoto Įstatymo 7:22, Brb). Keliais šimtmečiais anksčiau Jehova buvo pažadėjęs atiduoti kraštą Abraomo palikuonims, o Dievas juk negali meluoti (Titui 1:2; Pradžios 12:7).

Jehova taip pat pareiškė, kad kai kurios tautos turės būti visiškai išnaikintos (Pakartoto Įstatymo 7:1, 2). Jis, „visos žemės Teisėjas“, ištyrė visus žmones ir gerai žinojo, kaip giliai jų širdyse įsišaknijęs nedorumas ir ištvirkimas (Pradžios 18:25; 1 Metraščių 28:9). Kaip jautėsi Rahaba, gyvendama mieste, kuris buvo pasmerktas sunaikinti? Įsivaizduokime, kokios mintys ėmė suktis jos galvoje, kai ją pasiekė žinios apie izraelitus. Ji žinojo, kad Izraelio Dievas išvadavo savo tautą iš vergijos ir suteikė jai pergalę prieš egiptiečių kariuomenę, galingiausią to meto pasaulyje. O dabar izraelitai ruošėsi užpulti Jerichą! Deja, miesto gyventojai neketino pamesti nedorų kelių. Tad visiškai suprantama, kodėl Biblijoje jie pavadinti neklusniaisiais (Hebrajams 11:31).

Tačiau Rahaba buvo kitokia. Bėgant metams ji turbūt vis apmąstydavo, ką išgirdusi apie Izraelio tautą ir jos Dievą, Jehovą. Kaip labai šis Dievas skyrėsi nuo Kanaane garbinamų dievybių! Tai Dievas, kuris už savo tautą kovoja, o ne ją išnaudoja, moko savo garbintojus dorovės, o ne smukdo jų moralę. Šis Dievas moteris brangina, o ne laiko sekso objektu, kurį galima pirkti, parduoti ir visaip niekinti bjauriuose garbinimo ritualuose. Kai Rahaba sužinojo, kad izraelitai įsikūrė stovyklą kitapus Jordano ir kad ruošiasi užimti kraštą, tikriausiai ėmė nerimauti, kas laukia jos tautos. Ar Jehova atkreipė dėmesį į Rahabą, ar įvertino geras jos savybes?

Šiandien daug žmonių panašiai kaip Rahaba dėl savo gyvenimo būdo jaučiasi tarsi būtų įstrigę spąstuose, praradę orumą ir džiaugsmą; atrodo, kad niekas jų nepastebi, nevertina. Rahabos istorija guodžia mus ir patikina, kad Dievas tikrai visus mato. Net jei jaučiamės esą labai menki, atminkime: „Jis yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apaštalų darbų 17:27). Taip, Dievas yra visai šalia, pasiruošęs suteikti viltį kiekvienam, kas juo patikės. O Rahaba ar patikėjo Dievu?

JI PRIĖMĖ ŽVALGUS

Vieną dieną, kai Izraelis dar nė karto nebuvo apėjęs aplink Jerichą, į Rahabos namų duris pasibeldė du nepažįstami vyrai. Jie tikėjosi likti nepastebėti, tačiau mieste tvyrant įtampai žmonės akylai sekė, ar nepasirodys žvalgai iš Izraelio stovyklos. Rahaba buvo įžvalgi moteris ir turbūt netruko suvokti, kas šie vyrai tokie. Tačiau kaip ji tai suprato — juk nepažįstamų vyrų apsilankymai jai nebuvo naujiena? Taip, bet šie norėjo tik nakvynės, o ne prostitutės paslaugų.

Tiedu vyrai tikrai buvo izraelitų žvalgai. Tautos vadas Jozuė pasiuntė juos išžvalgyti Jericho  ir išsiaiškinti, kas galėtų palengvinti ar apsunkinti miesto paėmimą. Jerichas buvo pirmasis ir turbūt didžiausias iš Kanaano miestų, kuriuos izraelitai turėjo užkariauti, tad Jozuė norėjo sužinoti, su kuo jiems teks kovoti. Žvalgai ne be reikalo nusprendė apsistoti pas Rahabą. Čia, prostitutės namuose, pašaliečiai galėjo likti nepastebėti. Be to, galbūt jie tikėjosi nugirsti ką nors neatsargiai kalbant ir taip gauti naudingos informacijos.

Biblijoje sakoma, kad Rahaba „svetingai priėmė pasiuntinius“ (Jokūbo 2:25). Ji priėmė juos po savo stogu ir leido likti nakčiai, nors ir įtarė, iš kur jie atėjo ir kokiu tikslu. Galbūt ji vylėsi daugiau sužinoti apie jų Dievą, Jehovą.

Tačiau netikėtai pasirodė Jericho karaliaus tarnai. Mat pasklido žinia, kad žvalgai iš Izraelio stovyklos apsistoję Rahabos namuose. Ką ji dabar darys? Jei bandytų žvalgus apsaugoti, ar nepastatytų savęs ir namiškių į pavojų? Ar miesto žmonės nenužudytų jų visų už tai, kad ji priglaudė priešus? Kita vertus, jai nebeliko abejonių, kad šiedu vyrai yra izraelitai. Ir jeigu ji jau tiki, kad Jehova yra nepalyginamai geresnis Dievas už tą, kuriam iki šiol tarnavo, galbūt dabar tinkamiausia proga stoti Jehovos pusėn?

Rahaba neturėjo daug laiko pamąstyti. Bet ji buvo sumani ir iškart ėmėsi veikti: nuvedė žvalgus ant stogo ir paslėpė po džiūti išklotais linais. Tuomet karaliaus tarnams pasakė: „Tie vyrai užėjo pas mane, bet iš kur jie, aš nežinojau! Temstant, atėjus laikui uždaryti vartus, tie vyrai išėjo. Kur jie nuėjo, nežinau. Skubėkite vytis, nes dar galite juos pasivyti!“ (Jozuės 2:3-5) Įsivaizduok, kaip Rahaba stebi karaliaus tarnų veidus: ar tik jie nepamatys, kaip daužosi jos širdis?

Rahaba patikėjo izraelitų Dievu

Vis dėlto planas pavyko! Karaliaus vyrai jos žodžiais patikėjo ir išskubėjo Jordano brastų link (Jozuės 2:7). Koks palengvėjimas! Rahaba turbūt giliai atsiduso. Ji paprastai, bet sumaniai suklaidino tuos žudikiškų kėslų turinčius žmones, kuriems jokiu būdu neturėjo būti atskleista tiesa, ir taip apsaugojo tikrojo Dievo, Jehovos, tarnus.

Rahaba nuskubėjo ant stogo ir papasakojo žvalgams, ką padariusi. Taip pat atskleidė svarbų faktą: dėl izraelitų jos tautiečiai yra netekę drąsos ir apimti siaubo. Girdėdami tokią žinią tiedu vyrai tikriausiai netvėrė džiaugsmu — juk kanaaniečiai, ta nedora tauta, dreba iš baimės dėl Izraelio Dievo Jehovos galybės! Tada Rahaba pasakė dar kai ką reikšmingo. Ji tarė: „Viešpats, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje“ (Jozuės 2:11). Tai, ką Rahaba jau buvo girdėjusi apie Jehovą, padėjo  jai suvokti, kad Izraelio Dievas yra vertas pasitikėjimo. Taip, ji patikėjo Jehova.

Rahaba nė kiek neabejojo, kad Jehova savo tautai dovanos pergalę. Todėl prašė žvalgų pasigailėti ir palikti ją bei jos artimuosius gyvus. Žvalgai pažadėjo išpildyti Rahabos prašymą su sąlyga: ji turi neišduoti jų, taip pat prie savo lango pririšti raudonos spalvos virvę, kad atžygiavę kariai ją matytų ir per mūšį apsaugotų tuose namuose esančius žmones (Jozuės 2:12-14, 18).

Iš Rahabos pasimokome kai ko labai svarbaus. Biblijos žodžiais tariant, „tikėjimas — iš klausymo“ (Romiečiams 10:17). Gavusi patikimų žinių apie Dievą Jehovą, sužinojusi, koks galingas ir teisingas jis yra, Rahaba patikėjo juo ir sudėjo į jį savo viltis. Mes šiandien apie Jehovą galime žinoti kur kas daugiau. Ar stengiamės geriau jį pažinti ir stiprinti savo tikėjimą semdamiesi žinių iš jo Žodžio Biblijos?

GALINGA TVIRTOVĖ SUGRIUVO

Žvalgai, paklaũsę Rahabos patarimo, tyliai nusileido virve pro langą ir greitu žingsniu pasuko link kalnų. Ten, stačiuose šlaituose į šiaurę nuo Jericho, buvo daug olų, kur žvalgai galėjo pasislėpti, palaukti, kol bus saugu grįžti į stovyklą ir papasakoti viską, ką išgirdę iš Rahabos.

Slėpdama Jehovos tarnus, Rahaba rizikavo savo gyvybe

Kai vėliau Jehova stebuklingai sustabdė Jordano vandenis, kad izraelitai galėtų pereiti upę sausa žeme, Jericho gyventojams tai išgirdus tikriausiai iš baimės širdys apmirė (Jozuės 3:14-17). O Rahabai tai buvo dar vienas įrodymas, kad ji ne veltui tiki Jehovą.

Po kurio laiko prasidėjo šešios ilgos dienos: izraelitai kasdien atžygiuodavo iki miesto ir vieną kartą aplink jį apeidavo. Tačiau septintąją dieną viskas buvo kitaip. Kaip skaitėme straipsnio pradžioje, žygiuotė prasidėjo dar auštant; ir apėję aplink miestą vieną kartą kariai nesustoja. Jie ir toliau vis žygiuoja ir žygiuoja (Jozuės 6:15). Ką jie sumanė? Kas bus toliau?

Baigusi paskutinį, septintąjį ratą, kariuomenė pagaliau sustoja; ragų gausmas paliauja; įsivyrauja tyla. Mieste turbūt juntama nepakeliama įtampa. Tuomet, Jozuei davus ženklą, pirmą kartą per septynias dienas pasigirsta Izraelio karių balsai — jie garsiai sušunka galingu šauksmu. Gal sargybiniai, stebintys izraelitus nuo miesto sienų, svarsto: kokia neįprasta ataka — paprasčiausias šūksnis? Jei ir taip, tai tik akimirką. Staiga galingi miesto mūrai po jų kojomis ima drebėti. Siena pradeda skeldėti, griaudėti ir su didžiuliu trenksmu nugriūva ant žemės. Tačiau kai dulkės išsisklaido, pasimato viena miesto sienos dalis — Rahabos namai. Jie, tarsi paminklas šios moters tikėjimui, stūkso nepaliesti. Ar gali įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi supratusi, kad Jehova ją ir jos šeimą apsaugojo? * (Jozuės 6:10, 16, 20, 21)

Jehovos tauta taip pat gerbė Rahabą dėl jos tikėjimo. Išvydę jos namus, vienintelius kyšančius iš griuvėsių, izraelitai suprato, kad Jehova yra su šia moterimi. Todėl, kai visi nedori miesto gyventojai buvo naikinami kalaviju, Rahaba ir jos namiškiai liko saugūs. Mūšiui pasibaigus, Rahaba su šeima galėjo apsigyventi šalia Izraelio stovyklos. Po kurio laiko ji tapo tos tautos nare, ištekėjo už vieno izraelito, vardu Salmonas. Juodu susilaukė sūnaus Boazo, kuris suaugęs taip pat pasižymėjo nepaprastu tikėjimu. Jis vedė moabitę Rūtą * (Rūtos 4:13, 22). Karalius Dovydas, o vėliau ir Mesijas, tai yra Jėzus Kristus, kilo iš šios šeimos, išskirtinės dėl savo tvirto tikėjimo (Jozuės 6:22-25; Mato 1:5, 6, 16).

Iš istorijos apie Rahabą akivaizdu, kad Jehovos akyse nė vienas nesame menkas. Jis visus mus mato, tiria visų mūsų širdis ir džiaugiasi atradęs net ir mažą kibirkštėlę tikėjimo, kokį pamatė Rahabos širdyje. Kadangi ji tikėjo Dievu, nesėdėjo rankų sudėjusi. Biblijoje skaitome, kad „dėl darbų ji buvo pripažinta teisia“ (Jokūbo 2:25). Elgsimės išmintingai, jei seksime jos tikėjimu.

^ pstr. 27 Verta dėmesio, kad Jehova gerbė žvalgų pažadą, duotą Rahabai.

^ pstr. 28 Daugiau apie Rūtą ir Boazą galite skaityti 2012 m. liepos 1 d. ir spalio 1 d. žurnalo Sargybos bokštas numeriuose, rubrikoje „Sekime jų tikėjimu“.