Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. rugsėjis

 GYVENIMO ISTORIJA

Žemiškų turtų neturime, bet esame turtingi dvasiškai

Žemiškų turtų neturime, bet esame turtingi dvasiškai

Mano senelis ir tėtis gyveno neužbaigtame statyti name Kotiuženio kaime, šiaurinėje dabartinės Moldovos dalyje. Ten 1939-ųjų gruodį aš ir gimiau. Dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tėtis ir senelis tapo Jehovos liudytojais. Mama pamačiusi, kad senelis Bibliją išmano geriau negu kaimo kunigas, irgi tapo liudytoja.

Kai man buvo treji, tėtis, dėdė ir senelis dėl krikščioniško neutralumo buvo išsiųsti į darbo stovyklą. Išgyveno tik tėtis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1947-aisiais jis grįžo namo lūžusiu stuburu. Nors neįgalus, tikėjimu tėtis buvo tvirtas.

ĮVYKIAI, SMARKIAI PAKEITĘ MŪSŲ GYVENIMĄ

Kai buvau devynerių, mūsų šeima ir šimtai kitų Moldovos Jehovos liudytojų buvo ištremti į Sibirą. Tai įvyko 1949 metų liepos 6 dieną. Mus suvarė į gyvulinius vagonus ir traukiniu vežė dvylika dienų, kol nukeliavę daugiau kaip 6400 kilometrų sustojome Lebiažė geležinkelio stotyje. Vietinės valdžios atstovai mūsų jau laukė. Vos atvykusius mus suskirstė į nedideles grupes ir išbarstė po apylinkes. Mūsų grupelės namais tapo apleista mokykla. Po kelionės jautėmės išsekę ir prislėgti. Tada viena pagyvenusi moteris pradėjo niūniuoti giesmę, kurią liudytojai sukūrė per Antrąjį pasaulinį karą. Netrukus visi prie jos prisijungėme ir karštai užgiedojome:

„Ištrėmė daugel mūsų brolių į rytus ir šiaurės tolius.

Už Dievo darbą skaudžiai smogė,

Bet jie ištvėrė, neparpuolė.“

Po kurio laiko kiekvieną sekmadienį galėjome lankyti sueigas. Iki vietos, kur jos vykdavo, buvo apie 13 kilometrų. Žiemą dažnai iškeliaudavome labai anksti, kai dar būdavo tamsu, ir brisdavome per juosmenį siekiančias pusnis, kartais spaudžiant keturiasdešimties laipsnių šalčiui. Kadangi mūsų susirinkdavo penkiasdešimt ar daugiau, o patalpa buvo nedidelė (19 kvadratinių metrų), vos sutilpdavome. Sueigą pradėdavome viena ar keliomis giesmėmis ir nuoširdžia malda. Tada apie valandą aptarinėdavome įvairius klausimus iš Biblijos. Sugiedoję dar kelias giesmes, vėl tęsdavome diskusijas Biblijos temomis. Šie susitikimai labai stiprino mūsų tikėjimą.

NAUJI IŠBANDYMAI

Džankojaus traukinių stotyje (apie 1974 m.)

1960-aisiais liudytojams tremtiniams buvo suteikta daugiau laisvės. Nors gyvenome skurdžiai, šiaip ne taip išgalėjau apsilankyti Moldovoje. Ten susipažinau su Nina. Jos tėvai ir seneliai taip pat buvo liudytojai. Netrukus mudu su Nina susituokėme ir kartu grįžome į Sibirą. 1964 metais susilaukėme dukters Dinos, o 1966-aisiais gimė sūnus Viktoras. Dar po dvejų metų persikėlėme gyventi į Ukrainą. Įsikūrėme Kryme mažame name Džankojaus mieste, esančiame apie 160 kilometrų nuo Jaltos.

 Kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Kryme Jehovos liudytojų veikla oficialiai buvo uždrausta. Vis dėlto čia nebuvome labai suvaržyti ar stipriai persekiojami. Dėl to kai kurių liudytojų uolumas tiesai prigeso. Jie teisinosi, kad tiek prisikentėjus Sibire nieko bloga dabar sunkiu darbu užsitikrinti patogų gyvenimą.

JAUDINANTYS POKYČIAI

1991 metų kovo 27 dieną Sovietų Sąjunga teisiškai pripažino Jehovos liudytojų veiklą. Iškart buvo imta planuoti septynis specialiuosius dviejų dienų kongresus, kuriuose galėtų dalyvauti visos šalies liudytojai. Mes buvome pakviesti į kongresą, kuris turėjo vykti rugpjūčio 24 ir 25 dienomis Odesoje (Ukraina). Programą buvo numatyta surengti dideliame futbolo stadione, kurį paruošti reikėjo daug darbo, tad aš į Odesą nuvažiavau mėnesiu anksčiau.

Dirbdavome iki vėlumos, dėl to dažnai likdavome nakvoti stadione ant suolų. Sesės išvalė aplink esantį parką. Buvo surinkta ir išvežta apie 70 tonų šiukšlių. Apgyvendinimo skyriaus darbuotojai išnaršė visą miestą, ieškodami vietų apsistoti delegatams, kurių buvo tikimasi sulaukti 15 000. Bet netikėtai mus pasiekė pribloškianti žinia.

Rugpjūčio 19-ąją, likus vos penkioms dienoms iki kongreso, savo atostogų metu Jaltoje buvo sulaikytas Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Leidimas rengti kongresą buvo atšauktas. Susirūpinę kongreso delegatai ėmė skambinti į organizacinį kongreso biurą. Jie klausė, ką daryti, mat turėjo rezervuotus autobusų ir traukinių bilietus. Po daug karštų maldų broliai atsakė: „Vis tiek atvažiuokite!“

Ir toliau ruošėmės kongresui, meldėmės Jehovai. Kongreso transporto skyriaus savanoriai delegatus, atvykusius iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių, lydėjo į jiems paruoštas nakvynės vietas. Kas rytą kongreso komiteto nariai susitikdavo su miesto valdžia, bet vakare grįždavo nieko nelaimėję.

ATSAKAS Į MŪSŲ MALDAS

Ketvirtadienį, rugpjūčio 22-ąją, dvi dienos iki kongreso, komiteto nariai grįžo į biurą nešini gera žinia — valdžia leido surengti kongresą. Kai susirinkę stadione kartu giedojome giesmę ir klausėmės įžanginės maldos, jautėmės nepaprastai laimingi. Pasibaigus šeštadienio programai nesiskirstėme iki vėlaus vakaro. Tai buvo puiki proga šnekučiuotis, atnaujinti ryšius su senais draugais. Čia mus supo krikščionys, kurie dėl savo stipraus tikėjimo atlaikė pačius sunkiausius išmėginimus.

Kongresas Odesoje 1991-aisiais

Per kitus dvidešimt dvejus metus Jehovos liudytojų veikla Ukrainoje tiesiog suklestėjo. Visoje šalyje buvo statomos susirinkimų salės, skelbėjų skaičius, 1991 metais siekęs 25 000, išaugo iki daugiau kaip 150 000!

IR TOLIAU TARNAUJAME SU DŽIAUGSMU

Su šeima ir toliau gyvename tame pačiame name Džankojaus mieste, kur gyventojų dabar yra apie 40 000. Kai 1968 metais atsikėlėme iš Sibiro, čia buvo tik kelios Jehovos liudytojų šeimos. Šiandien Džankojuje jau yra šešios bendruomenės.

Pagausėjo ir mano šeima. Šiuo metu Jehovai tarnauja keturios mano šeimos kartos: mudu su žmona, mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai.