Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. rugsėjis

Ar pasaulio kalbos atsirado prie Babelio bokšto?

Ar pasaulio kalbos atsirado prie Babelio bokšto?

„Viešpats išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes Viešpats ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių“ (Pradžios 11:8, 9).

AR ŠIS Biblijoje aprašytas įvykis — tikras? Ar žmonės iš tiesų akimirksniu ėmė šnekėti skirtingomis kalbomis? Į šį Šventojo Rašto paaiškinimą apie kalbų atsiradimą daugelis šiandien žiūri skeptiškai. Pavyzdžiui, vienas rašytojas teigia: „Mitas apie Babelio bokštą yra kone absurdiškiausia kada nors papasakota istorija.“ Netgi vienas žydų rabinas šį Biblijos pasakojimą pavadino „naiviu mėginimu paaiškinti tautų atsiradimą“.

Kodėl šios istorijos tikrumu šitaip abejojama? Iš esmės todėl, kad ji prieštarauja populiarioms kalbų atsiradimo teorijoms. Pavyzdžiui, vieni mokslininkai teigia, kad kalbų grupės atsirado ne iškart, o palaipsniui išsivystė iš vienos pirminės kalbos — prokalbės. Kiti mano, kad skirtingose žemės vietose iš primityvių garsų pamažu susiformavo keletas pirminių kalbų. Teorijų yra įvairių, ir jos viena kitai prieštarauja, todėl daugelis sutinka su išvada, kurią savo knygoje pateikia profesorius V. T. Fičas: „Įtikinamo paaiškinimo kol kas neturime“ (The Evoliution of Language).

O ką apie kalbų atsiradimą ir formavimąsi pavyko atskleisti archeologams ir lingvistikos specialistams? Ką patvirtina jų atradimai: kurią nors iš esamų teorijų ar Biblijos pasakojimą apie Babelio bokštą? Pirma atidžiau pažvelkime į tai, kas rašoma Biblijoje.

KUR IR KADA TAI ĮVYKO?

Biblijoje pranešama, kad žmonių kalbos buvo sumaišytos Šinaro krašte, kurį vėliau imta vadinti Babilonija, ir iš ten žmonės pasklido po visą žemę (Pradžios 11:2). Kada tai įvyko? „[Pelego] dienomis išsiskirstė žmonija“, — sakoma Biblijoje. Pelegas gimė maždaug 250 metų  anksčiau už Abraomą. Vadinasi, nuo įvykių Babelio mieste iki mūsų dienų praėjo apie 4200 metų (Pradžios 10:25, Jr; 11:18-26).

Kai kurie mokslininkai mano, kad šiuolaikinės kalbos kilo iš vienos prokalbės, kuria žmonės kalbėjo prieš 100 000 metų. * Kiti tvirtina, kad dabartinėms kalboms pradžią davė keletas pirminių kalbų, kurios buvo vartojamos mažiausiai prieš 6000 metų. Kokiais gi būdais kalbininkai nustato, kaip formavosi jau išnykusios kalbos? Žurnale Economist rašoma: „Tai keblus klausimas. Kalbininkai, kitaip nei biologai, neturi fosilijų, iš kurių galėtų spręsti apie praeitį.“ Žurnale priduriama, jog vienas kalbų vystymąsi tyrinėjantis specialistas prie savo išvadų prieina remdamasis „matematiškai pagrįstais spėliojimais“.

Vis dėlto lingvistinės „fosilijos“ egzistuoja. Kaip jos atrodo ir ką atskleidžia apie žmonijos kalbų atsiradimą? Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica aiškinama: „Seniausi rašyti tekstai — vienintelės mums prieinamos lingvistinės fosilijos — yra ne daugiau kaip 4000 ar 5000 metų senumo.“ O kur archeologai randa šias kalbų „fosilijas“, arba „rašytus tekstus“? Žemutinėje Mesopotamijoje — senovės Šinaro krašte. * Taigi mokslininkų turimi apčiuopiami įrodymai derinasi su tuo, kas sakoma Biblijoje.

KITAIP ŠNEKA — KITAIP MĄSTO

Šventajame Rašte skaitome, kaip Babelyje Dievas sumaišė žmonių kalbą, kad šie „nebesuprastų, ką sako vienas kitam“ (Pradžios 11:7). Dėl to statybininkai „metė statę miestą“ ir pasklido „po visą žemės paviršių“ (Pradžios 11:8, 9). Taigi Biblijoje nesakoma, kad visos dabartinės kalbos kilo iš vienos vienintelės prokalbės. Joje rašoma, kad žemėje akimirksniu atsirado keletas visiškai susiformavusių naujų kalbų, kad jos leido žmonėms laisvai išreikšti jausmus bei mintis ir kad šios kalbos viena nuo kitos labai skyrėsi.

Molinė lentelė su dantiraščio tekstu iš Mesopotamijos (trečiasis tūkstantmetis p. m. e.)

O ką galima pasakyti apie dabartines kalbų grupes? Ar šios grupės turi esminių panašumų, o gal yra visiškai skirtingos? Kognityvinių mokslų specialistė Lera Borodicki aiškina: „Lingvistai, labiau pasigilinę į pasaulio kalbas (jų yra maždaug 7000, o išanalizuota tik maža dalis), netikėtai atrado begalę skirtybių.“ Tad nors vienai kalbų šeimai priklausančios kalbos ir tarmės gali būti panašios, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių, jos iš esmės skiriasi nuo kitai kalbų šeimai priklausančių kalbų, tarkim, nuo Pietų Kinijoje vartojamų kantono kinų bei hakų.

Kalba daro įtaką tam, kaip žmonės suvokia ir apibūdina juos supantį pasaulį — spalvas, kiekį, vietą, kryptį. Štai viena kalba sakoma: „Tau ant dešinės rankos vabalas.“ O kita kalba tą patį pasakytų šitaip: „Tau ant pietvakarinės rankos vabalas.“ Dėl tokių skirtumų galima labai  susipainioti. Tad nieko nuostabaus, kad Babelio bokšto statytojai pradėtų statybų užbaigti nesugebėjo.

PADRIKI GARSAI AR RIŠLI KALBA?

Kokia buvo pati pirmoji žmonijos kalba? Iš Biblijos sužinome, kad pirmasis žmogus Adomas gebėjo sudaryti naujus žodžius — jam juk reikėjo sugalvoti, kaip pavadinti visus gyvūnus ir paukščius (Pradžios 2:20). Adomas taip pat sudėjo gražias eiles savo žmonai, o ši galėjo aiškiai perpasakoti Dievo priesaką ir paaiškinti, kokios pasekmės laukia už neklusnumą (Pradžios 2:23; 3:1-3). Vadinasi, pirmoji kalba leido žmonėms visapusiškai bendrauti ir kūrybingai reikšti savo mintis.

Kalbų sumaišymas prie Babelio bokšto sutrukdė žmonėms suvienyti savo protines ir fizines galias. Tačiau naujosios kalbos, lygiai kaip ir pirmoji žmonijos kalba, toli gražu nebuvo primityvios. Per kelis šimtmečius žmonės pasistatė klestinčius miestus, subūrė galingas kariuomenes ir išvystė tarptautinę prekybą (Pradžios 13:12; 14:1-11; 37:25). Ar jie būtų sugebėję viso to pasiekti, jei jų žodynas būtų buvęs skurdus, o gramatika itin paprasta? Biblija rodo, kad tiek pirmoji žmonijos kalba, tiek prie Babelio bokšto atsiradusios kalbos nebuvo kažkokie padriki garsai, o turėjo sudėtingą gramatinę struktūrą.

Šias išvadas patvirtina šiuolaikinių tyrinėjimų rezultatai. Leidinyje The Cambridge Encyclopedia of Language teigiama: „Kiekviena mūsų ištyrinėta tauta ar gentis, kad ir kokia primityvi ji būtų kultūriniu požiūriu, pasirodo, turi savo puikiai susiformavusią kalbą, kuri sudėtingumu nenusileidžia vadinamųjų civilizuotų tautų kalboms.“ Harvardo universiteto profesorius Stivenas Pinkeris savo knygoje išreiškė panašią nuomonę: „Nėra tokio dalyko kaip akmens amžiaus kalba“ (The Language Instinct).

KALBOS ATEITIS

Apžvelgėme kai kuriuos faktus apie kalbų „fosilijų“ amžių bei jų atradimo vietą, taip pat aptarėme esminius kalbų grupių skirtumus ir senovinių kalbų sudėtingumą. Tad kokią išvadą galėtume padaryti? Daugelio manymu, Biblijos pasakojimas apie įvykius prie Babelio bokšto yra įtikimas.

Šventajame Rašte sakoma, kad Jehova sumaišė kalbas, nes žmonės prieš jį sukilo (Pradžios 11:4-7). Vis dėlto Dievas pažadėjo: „Aš duosiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties ir vieningai Jam tarnauti“ (Sofonijo 3:9, Brb). Ši tyra kalba — Dievo Žodžio tiesos — šiandien suvienija žmones iš visų tautų. Logiška manyti, kad ateityje Dievas dar labiau suvienys žmoniją — duos jai vieną bendrą kalbą ir šitaip pašalins kalbų sumaišymo Babelyje padarinius.

^ pstr. 8 Kalbų atsiradimo teorijos paprastai grindžiamos prielaida, kad žmonės evoliucionavo iš beždžionių. Kiek pagrįsti tokie tvirtinimai, nagrinėjama Jehovos liudytojų išleistoje brošiūroje Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai, 27—29 puslapiuose.

^ pstr. 9 Archeologai Šinaro krašte atkasė keletą laiptuotų piramidės formos šventyklų. Biblijoje sakoma, kad žmonės Babelio bokštą statė ne iš akmenų, o iš plytų; kaip rišamąją medžiagą naudojo bitumą (Pradžios 11:3, 4). Pasak enciklopedijos The New Encyclopædia Britannica, Mesopotamijoje akmenų buvo „labai mažai ar net visai nebuvo“, o bitumo buvo gausu.