Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. birželis

Ar dera melstis šventiesiems?

Ar dera melstis šventiesiems?

DAUGUMA iš mūsų prislėgti rūpesčių prašome kieno nors pagalbos. Į ką paprastai tokiu atveju kreipiamės? Tikriausiai į atjautų draugą, patyrusį panašių sunkumų. Atjauta ir patirtis — išties labai pageidautinos draugo savybės.

Kai kas panašiai renkasi ir kam išlieti širdį maldoje. Galbūt Dievas jiems kelia baimę, atrodo nepasiekiamas, todėl užuot kreipęsi į jį, pagalbos mieliau prašo vieno iš šventųjų — esą šventieji yra patyrę visiems įprastų išbandymų ir vargų, todėl bus atjautesni. Pavyzdžiui, pametus kokį branginamą daiktą meldžiamasi šv. Antanui Paduviečiui, tradiciškai laikomam pamestų ar pavogtų daiktų grąžintoju. Sergančio gyvulio pasigailėti prašoma šv. Pranciškaus Asyžiečio, o gelbėti nuo gaisrų maldaujama šv. Florijono.

Tačiau verta išsiaiškinti, ar kreiptis malda į šventuosius yra tinkama Biblijos požiūriu. Taip pat svarbu žinoti, ar Dievas girdi, kai meldžiamės jam. Ir dar: ar neturėtume pasidomėti, kaip jis jaučiasi, kai žmonės meldžiasi šventiesiems?

KOKS BIBLIJOS POŽIŪRIS Į MALDAS ŠVENTIESIEMS

Paprotys melstis šventiesiems paremtas Katalikų bažnyčios mokymu apie šventųjų tarpininkavimą. Katalikų bažnyčios katekizme apie šventuosius sakoma: „Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje.“ Meldžiantis šventiesiems tikimasi sulaukti malonės dėl jų palaimintos padėties Dievo akyse.

Ar šis mokymas pagrįstas Biblija? Kai kas sako, kad melstis šventiesiems savo laiškuose skatino apaštalas Paulius. Štai Romoje gyvenantiems krikščionims jis rašė: „Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir dėl dvasios meilės raginu jus, broliai: grumkitės drauge su manimi melsdamiesi Dievui už mane“ (Romiečiams 15:30). Ar čia Paulius bendratikių prašo būti tarpininkais tarp jo ir Dievo? Visiškai ne. Jau greičiau jie patys būtų prašę Pauliaus — Kristaus apaštalo — tarpininkauti. Šiais žodžiais Paulius tiesiog davė suprasti, kad galima paprašyti bendratikių melstis už mus Dievui. Tačiau visai kas kita yra melstis kitam  asmeniui, kurį manome esant danguje, ir prašyti jo, kad perduotų Dievui mūsų pageidavimus. Kodėl taip daryti netinkama?

Savo evangelijoje apaštalas Jonas cituoja šiuos Jėzaus žodžius: „Aš esu kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Jėzus dar patikino: „Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis jums duotų“ (Jono 15:16). Kristus niekada nesakė, jog turime melstis jam, o tada jis pasikalbėsiąs už mus su Dievu. Ne. Kad malda būtų išklausyta, reikia „eiti“ pas patį Dievą — kreiptis tik į jį, pripažįstant Jėzaus auką.

Kartą Jėzaus mokiniai paprašė pamokyti juos melstis. Jėzus tarė: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve, tebūna šventu laikomas tavo vardas’“ (Luko 11:2). Kaip matome, melstis turime ne Jėzui ar kam kitam, o tik Dievui. Apsvarsčius šiuos nedviprasmiškus Jėzaus mokymus, ar ne logiška išvada, kad malda turime kreiptis į Dievą, o ne į kokį užtarėją ar „šventąjį“?

Malda krikščionims yra labai svarbi garbinimo dalis, o Biblija aiškiai moko, kad garbinti ką nors, išskyrus Dievą, nedera (Jono 4:23, 24; Apreiškimo 19:9, 10). Todėl melstis turime tiktai Dievui.

AR REIKIA BAIMINTIS KREIPTIS Į DIEVĄ?

Garsiajame Kalno pamoksle Jėzus pasakė palyginimą apie vaiką, prašantį tėvo duoti ko nors valgyti. Ar vietoj duonos tėvas jam paduotų akmenį? Arba vietoj žuvies — nuodingą gyvatę? (Mato 7:9, 10) Neįmanoma, kad mylintis tėvas taip padarytų!

Kaip tėvui malonu kalbėtis su vaiku, taip ir Dievas nori, kad mes bendrautume su juo.

Pabandykite įsivaizduoti save panašioje situacijoje. Tarkim, vaikas labai nori kai ko jūsų paprašyti. Jūs visada stengėtės palaikyti su juo draugystę, būti prieinamas. Vis dėlto, nepagrįstai baimindamasis jūsų reakcijos, jis paprašo, kad jo žodžius jums perduotų kas nors kitas. Kaip jaustumėtės? O jeigu jis nuolat su jumis kalbėtų tik per tą asmenį ir, regis, neketintų to įpročio atsisakyti? Ar jums tai patiktų? Žinoma, ne. Mylintiems tėvams malonu, kai vaikai patys jiems išsako savo norus ir rūpesčius.

Paaiškindamas minėto palyginimo prasmę Jėzus besiklausančiai miniai pasakė: „Tad jeigu jūs, būdami netikę, mokate duoti savo vaikams gerų dovanų, juo labiau jūsų Tėvas, esantis danguje, duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mato 7:11). Be abejo, tėvai labai trokšta savo vaikui duoti kas geriausia. Dangiškasis Tėvas dar labiau trokšta išklausyti mūsų maldas ir į jas atsakyti.

Dievas nori, kad artintumės prie jo malda, net jei esame slegiami savo silpnybių. Klausytis mūsų maldų jis nepaskyrė jokio kito asmens. Biblija ragina: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys“ (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Tad neprašykime šventųjų užtarimo, o verčiau stenkimės kuo geriau pažinti Dievą.

Dangiškasis Tėvas rūpinasi kiekvienu žmogumi. Jis nori padėti mums įveikti visus sunkumus ir skatina prie jo artintis (Jokūbo 4:8). Kokie laimingi esame, kad galime kreiptis į mūsų Dievą ir Tėvą — „maldos klausytoją“! (Psalmyno 65:2, Jr)