Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. balandis

 SEKIME JŲ TIKĖJIMU

Jis „ėjo su Dievu“

Jis „ėjo su Dievu“

NOJUS atsitiesia, pramankština įskaudusius raumenis ir prisėda pailsėti ant storo rąsto. Jo akys įdėmiai nužvelgia priešais kylantį statinį — didžiulį medinį laivą. Ore tvyro aitrus karštos dervos kvapas, aplink tik pokši, kaukši, dunksi. Tai Nojaus sūnūs darbuojasi milžiniškame rąstų labirinte. Šalia triūsia marčios ir brangi žmona. Darbai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Nors nemažai padaryta, dar tikrai yra ką veikti.

To krašto gyventojai laikė juos kvailiais. Kuo aukščiau kilo laivo sienos, tuo garsiau skambėjo juokas — niekas netikėjo, kad visą žemę apsems vanduo. Nojaus skelbiama žinia apie artėjančią nelaimę žmonėms atrodė absurdiška, gryniausias prasimanymas. Jiems galvoje netilpo, kad žmogus dėl tokios kvailystės vėjais leidžia savo paties ir visos šeimos gyvenimą. Tačiau Jehovai Nojus buvo labai brangus.

Dievo Žodyje rašoma, kad Nojus „ėjo su Dievu“ (Pradžios 6:9). Aišku, Dievas nenusileido į žemę nei Nojus pakilo į dangų. Tiesiog šis vyras besąlygiškai Dievui pakluso, labai jį mylėjo, jųdviejų ryšys buvo itin glaudus. Apie Nojų Biblijoje užsimenama net praėjus keliems tūkstančiams metų. „Tikėjimu jis pasmerkė pasaulį“, — pasakyta Hebrajams 11:7. Ką tai reiškia? Ir kaip mes galime sekti Nojaus tikėjimo pavyzdžiu?

DORAS ŽMOGUS SUGEDUSIAME PASAULYJE

Pasaulis, kuriame gyveno Nojus, sparčiai ritosi žemyn. Jau jo prosenelio Henocho dienomis žmonija buvo sugedusi. Henochas, irgi ėjęs su Dievu, pranašavo, jog Dievas ruošiasi bedievių pasauliui įvykdyti nuosprendį. O Nojaus dienomis blogis įsigalėjo dar labiau. „Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto“ (Pradžios 5:22; 6:11; Judo 14, 15). Kodėl viskas krypo tokia negera linkme?

Didžiulė blogybė įsisuko į dvasinių Dievo sūnų šeimą. Vienas iš angelų jau anksčiau atsimetė nuo Jehovos ir tapo Dievo priešininku — Šėtonu. Jis apšmeižė Dievą ir į nuodėmę įvėlė Adomą su Ieva. Tačiau Nojaus dienomis neklusnumo keliu patraukė ir daugiau angelų. Palikę savo dangiškąsias buveines jie nužengė į žemę žmogaus pavidalu ir ėmė sau į žmonas gražias moteris. Tie įžūlūs, nedori angelai žmonėms darė pražūtingą įtaką (Pradžios 3:1-5; 6:1, 2; Judo 6, 7).

Iš nenatūralios angelų ir žemės moterų sąjungos gimę hibridai buvo tikri milžinai, labai stiprūs. Hebrajiškai jie vadinami nefilim, išvertus „smogikai“. Tie gigantai alsavo smurtu ir neapykanta. Biblijoje rašoma: „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.“ Tad  nenuostabu, jog Dievas nusprendė aną nedorą santvarką sunaikinti ir paskelbė, kad jai gyvuoti liko ne daugiau kaip 120 metų (Pradžios 6:3-5).

Nojus su žmona turėjo saugoti savo vaikus, kad aplinkiniai nepadarytų blogos įtakos

Kaip sunku buvo tokiame pasaulyje auginti šeimą! Bet Nojui pavyko. Jis rado gerą žmoną. Kai Nojui buvo per 500 metų, jam gimė trys sūnūs — Semas, Chamas ir Jafetas. * Abu su žmona turėjo saugoti savo berniukus, kad aplinkiniai nepadarytų jiems blogos įtakos. Jaunuolius paprastai žavi visokie stipruoliai ir galiūnai, o angelų palikuonys kaip tik tokie ir buvo. Kadangi nuo pasaulio vaikų neatitversi, Nojui su žmona būtinai reikėjo mokyti savo atžalas, kad Jehova smurto nekenčia ir kad nuožmi, maištinga visuomenė skaudina Dievui širdį (Pradžios 6:6).

Šiandien tėvams taip pat nelengva, nes pasaulis kupinas smurto ir maišto dvasios. Net jaunimui skirtos pramogos dažnai yra smurtinio turinio. Gimdytojai turi kaip įmanydami stiprinti vaikų imunitetą, kad neužsikrėstų plintančia bedievybės infekcija. Tegul jų širdį saugo tiesa. Diekite savo atžaloms tikėjimą, kad santarvės Dievas netrukus nušluos nuo žemės visą blogį (Psalmyno 11:5; 37:10, 11). Ir sugedusiame pasaulyje vaikai gali užaugti dorais žmonėmis, panašiai kaip Nojaus sūnūs. Šie užaugo dievobaimingi ir vedė moteris, kurios taip pat visa širdimi buvo atsidavusios Dievui.

„STATYKIS LAIVĄ“

Vieną dieną Nojaus gyvenimas pakrypo netikėta vaga. Į jį prabilo Jehova ir pranešė ketinąs sunaikinti anuometinį pasaulį. Dievas Nojui nurodė: „Statykis laivą iš gofero medžių“ (Pradžios 6:14).

Nojaus laivas nebuvo toks, kokius mes įpratę matyti. Jis neturėjo nei stiebo, nei burių, nei laivavirvių. Tai buvo tiesiog milžiniška dėžė. Jehova davė Nojui tikslius laivo matmenis, nurodė kai kurias konstrukcijos ypatybes, liepė iš vidaus ir iš išorės padengti derva. Tada pasakė: „Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi [...]. Visa, kas žemėje, pražus. Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą.“ Į laivą taip pat reikėjo suvesti nemažai gyvūnų. Tvanui prasidėjus tai bus vienintelė saugi vieta žemėje! (Pradžios 6:17-20)

Nojaus laukė didžiulis darbas. Statinys turėjo būti milžiniškas — maždaug 133 metrų ilgio, 22 metrų pločio ir 13 metrų aukščio. Didesnio medinio laivo niekada nėra buvę. Tačiau Nojus nepabūgo, užduoties ėmėsi noriai ir darė viską, kaip nurodyta, nemėgino sau  darbo palengvinti. „Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pradžios 6:22).

Laivo statyba truko ne vieną dešimtmetį, gal keturis ar penkis. Kiek medžių teko prikirsti, kiek priruošti rąstų, pritašyti ir suleisti sijų! Laivas turėjo būti trijų aukštų, arba denių. Jame reikėjo įrengti daug patalpų, duris šone. Taip pat reikėjo uždengti stogą, tikriausiai su nuolydžiu, kad nubėgtų vanduo, o pastogėje palikti atviras angas (Pradžios 6:14-16).

Bėgo metai, Nojus su šeima vieningai darbavosi ir laivas pamažu kilo aukštyn. Tačiau ne statybos, ko gero, buvo sunkiausia jų užduotis. Nojų apaštalas Petras vadina „teisumo skelbėju“ (2 Petro 2:5). Taigi to meto sugedusiai visuomenei Nojus drąsiai skelbė, kad jos laukia pražūtis. Kaip žmonės reagavo? Anot paties Jėzaus Kristaus, žmonės nesusimąstė, nekreipė dėmesio į Nojaus žodžius. Jie toliau gyveno įprastą gyvenimą — „valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo“ — ir nesuko sau galvos (Mato 24:37-39). Iš Nojaus ir jo šeimos daugelis, aišku, šaipėsi, kai kurie tikriausiai grasino ar net mėgino susidoroti.

Nors ir matė, kad Dievas Nojų laimina, žmonės netikėjo ir šaipėsi iš jo skelbiamos žinios

Nors pasaulis Nojaus darbą niekino, laikė visiška kvailyste, Nojaus šeimyna rankų nenuleido. Pagrindinis jų gyvenimo uždavinys buvo pastatyti laivą ir niekas nuo to tikslo jų neatitraukė. Sekime tos dievobaimingos šeimos pavyzdžiu, juk mes gyvename šios sugedusios santvarkos paskutinėmis dienomis (2 Timotiejui 3:1). Jėzus pranašavo, kad mūsų laikai bus tokie, kaip ir Nojaus. Tad jei pasaulis abejingas žiniai apie Dievo Karalystę, jeigu mus išjuokia ar net persekioja, prisiminkime tą ištikimą Dievo tarną. Mes ne pirmi patiriame tokius tikėjimo išbandymus.

„EIK Į LAIVĄ“

Nojaus šeima darbavosi daugelį metų ir laivą užbaigė. Kai Nojui buvo arti 600 metų, jį užgriuvo skaudžios netektys. Pirma mirė jo tėvas Lamechas. * Po penkerių metų, sulaukęs 969-erių, akis užmerkė ir senelis Metušelachas. Tai, beje, ilgiausias žmogaus amžius, minimas Biblijoje (Pradžios 5:27). Ir Metušelachas, ir Lamechas buvo pirmojo žmogaus Adomo amžininkai.

Tais pačiais metais Dievas vėl kreipėsi į Nojų ir nurodė: „Eik į laivą su visa savo šeima.“ Taip pat jam paliepė suvesti į laivą įvairių rūšių gyvūnus — po septynetą iš visų švarių, tinkamų aukoti, ir po porą iš visų kitų (Pradžios 7:1-3).

Vaizdas turėjo būti stulbinamas. Šimtai visokiausių padarų — didelių ir mažų, jaukių ir laukinių — skrenda, šliaužia, ropoja, straksi laivo link. Nojui tikriausiai nereikėjo pačiam nei gaudyti tų laukinių gyvūnų, nei vilioti. Biblijoje rašoma, kad jie „įlipo į laivą drauge su Nojumi“ (Pradžios 7:9).

Kai kurie žmonės į tai žiūri skeptiškai. Jiems labai sunku patikėti, kad daugybė gyvūnų galėjo sugyventi tokioje ankštoje erdvėje.  Bet argi Jehova, būdamas visa ko Kūrėjas, nepajėgus pakeisti gyvūnų elgsenos, prireikus padaryti jų jaukių ir romių? Juk jis net Raudonąją jūrą perskyrė ir sustabdė saulę dangaus skliauto viduryje. Aišku, jam nebuvo sunku padaryti viską, kas aprašyta pasakojime apie Nojų.

Tiesa, Dievas galėjo apsaugoti gyvūnus ir kitaip. Bet jo sprendimas tą darbą patikėti Nojui mums primena, kad jau nuo pat pradžių gyvūnija rūpintis buvo skirta žmogui (Pradžios 1:28). Ne veltui daugelis tėvų skaito vaikams šį pasakojimą, norėdami pamokyti, kad Jehovai brangūs ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.

Jehova Nojui pasakė, kad tvanas prasidės po septynių dienų. Tą savaitę šeima, be abejo, dirbo išsijuosusi. Reikėjo suvaryti gyvūnus į gardus, priruošti pašaro, sugabenti į laivą savo daiktus. Nojaus žmona ir marčios tikriausiai stengėsi įsikurti laive kuo patogiau.

O kaip visi kiti žmonės? Jie matė daugybę gyvūnų klusniai žengiant į Nojaus pastatytą laivą. Buvo akivaizdu, kad Jehova jo užmojus laimina. Tačiau aplinkinių susimąstyti tai nepaskatino. Panašiai ir šiais laikais dauguma nepaiso akivaizdžių įrodymų, jog dabartinė pasaulio santvarka eina į pabaigą. Pildosi apaštalo Petro pranašiški žodžiai, kad „paskutinėmis dienomis atsiras šaipūnų“ ir kad jie išjuoks Dievo perspėjimo skelbėjus (2 Petro 3:3-6). Šaipėsi iš skelbiamos žinios ir Nojaus amžininkai.

Kada žmonės suvokė reikalo rimtumą? Biblijoje rašoma, kad, Nojui su šeima ir visais gyvūnais įėjus į laivą, „Viešpats uždarė jį iš lauko“. Tie, kas tą stebuklą matė, turėjo susimąstyti. O jeigu ir tada kas nors dar šaipėsi, tai prapliupus lietui tikrai nutilo. Merkė be perstojo ir vanduo vis kilo, kol pasaulis dingo po vandeniu. Jehovos žodis išsipildė (Pradžios 7:16-21).

Jehovai, aišku, nebuvo malonu matyti žūstančius žmones (Ezechielio 33:11). Juk daugybę metų jis visus ragino palikti piktus darbus ir atsiversti. O kad įmanoma gyventi dorą, nepriekaištingą gyvenimą, bylojo Nojaus pavyzdys. Nojus ėjo su Jehova, jo klausė ir per tvaną liko gyvas. Savo tikėjimu jis pasmerkė tuometinį pasaulį, iškėlė jų nuodėmes į dienos šviesą. Tikėjimu jis išgelbėjo savo šeimą. Jei seksi Nojaus pavyzdžiu, išsigelbėsi pats ir padėsi išsigelbėti kitiems. Tad eik ten, kur veda Jehova, ir jūsų draugystė truks visą amžinybę.

^ pstr. 10 Anuomet žmonės gyveno daug ilgiau nei mes — tikriausiai dėl to, kad buvo arčiau gyvybės ištakų ir tobulybės, kurią turėjo Adomas su Ieva.

^ pstr. 20 Lamechas, matyt, neatsitiktinai pavadino sūnų Nojumi. Manoma, jog šis vardas reiškia „atgaiva, paguoda“. Apie savo sūnų Lamechas išpranašavo: „Šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų“ (Pradžios 5:28, 29). Tų pranašiškų žodžių išsipildymo Lamechas nebesulaukė.