Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. balandis

Jėzus Kristus žinojo gyvenimo prasmę

Jėzus Kristus žinojo gyvenimo prasmę

AR JĖZAUS gyvenimas tikrai buvo prasmingas? Užaugo jis, kiek žinoma, neturtingoje šeimoje, o ir vėliau turtų nesusikrovė. Netgi neturėjo „kur galvos priglausti“ (Luko 9:57, 58). Negana to, buvo nekenčiamas, šmeižiamas, o paskui ir nužudytas.

Galbūt tokio gyvenimo nepavadintumėte prasmingu. Tačiau yra ir kita Jėzaus gyvenimo pusė. Aptarkime bent keturis dalykus.

1. JĖZUS TURĖJO GYVENIMO TIKSLĄ — VYKDYTI DIEVO VALIĄ.

„Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė“ (Jono 4:34).

Žodžiais ir darbais Jėzus visada stengėsi daryti tai, ko iš jo tikisi dangiškasis Tėvas Jehova *. Vykdyti Dievo valią Jėzui buvo didelis džiaugsmas. Jis tai prilygino maistui, kaip matome iš čia pacituotų jo žodžių. Patyrinėkime, kokiomis aplinkybėmis Jėzus taip pasakė.

Yra maždaug vidurdienis (Jono 4:6). Jėzus visą rytą pėsčiomis keliavo per kalvotą Samarijos kraštą. Be abejo, jis išalko, todėl dabar mokiniai jį ragina: „Rabi, pavalgyk“ (Jono 4:31). Vaizdingu palyginimu Jėzus jiems duoda suprasti, kad ne mažiau stiprybės ir pasitenkinimo jam teikia Dievo valios vykdymas. Ar nemanote, kad taip pasakyti galėtų tik tas, kuris suvokia gyvenimo prasmę?

2. JĖZUS LABAI MYLĖJO DANGIŠKĄJĮ TĖVĄ.

„Myliu Tėvą“ (Jono 14:31).

Jėzus buvo labai artimas su dangiškuoju Tėvu. Didžiulė meilė Dievui skatino Jėzų pasakoti apie jį žmonėms — garsinti Tėvo vardą, atskleisti jo tikslus, savybes. Jėzus savo žodžiais, darbais, požiūriu tobulai atspindėjo Tėvą, netgi, galima sakyti, buvo gyvas Tėvo paveikslas. Todėl į Pilypo prašymą „parodyk mums Tėvą“ Jėzus atsakė: „Kas matė mane, matė ir Tėvą“ (Jono 14:8, 9).

Kadangi Tėvą šitaip mylėjo, Jėzus visada buvo jam klusnus, net pasiruošęs mirti (Filipiečiams 2:7, 8; 1 Jono 5:3). Tokia didžiulė meilė Dievui Jėzaus gyvenimą darė prasmingą.

 3. JĖZUS MYLĖJO ŽMONES.

„Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris už draugus savo sielą guldo“ (Jono 15:13).

Mūsų, netobulų žmonių, ateities perspektyvos, be abejo, liūdnos. Biblijoje aiškinama: „Per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę — mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Patys savo jėgomis niekaip negalime išvengti nuodėmės pasekmės — mirties (Romiečiams 6:23).

Laimei, Jehova iš meilės žmonijai suteikė išeitį. Jis leido savo tobulam, nenuodėmingam Sūnui Jėzui kentėti ir mirti, kad sumokėtų atitinkamą išpirką ir taip žmonija būtų išlaisvinta iš nuodėmės bei mirties vergystės. Skatinamas meilės Tėvui ir žmonėms, Jėzus mielai sutiko už mus paaukoti savąją, tobulo žmogaus, gyvybę (Romiečiams 5:6-8). Tokia nesavanaudiška meilė teikė jo gyvenimui prasmės. *

4. JĖZUS ŽINOJO, KAD TĖVAS JĮ MYLI IR JUO DŽIAUGIASI.

„Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mato 3:17).

Šie Jehovos žodžiai iš dangaus nuskambėjo tuojau po Jėzaus krikšto. Šitaip Jehova savo Sūnui išreiškė meilę ir pritarimą. Todėl nieko nuostabaus, kad Jėzus vėliau tvirtai pasakė: „Tėvas mane myli“ (Jono 10:17). Žinodamas, kad Tėvas jį myli ir yra juo patenkintas, Jėzus drąsiai ištvėrė priešiškumą bei kaltinimus. Net mirties akivaizdoje jis nesusvyravo ir išliko ramus (Jono 10:18). Tai, kad Jėzus jautė savo Tėvo meilę ir pritarimą, jo gyvenimui suteikė dar daugiau prasmingumo.

Jėzaus gyvenimas tikrai buvo prasmingas. Jeigu norime prasmingai gyventi ir mes, iš Jėzaus galime daug ko pasimokyti. Tolesniame straipsnyje rasite keletą konkrečių Jėzaus patarimų.

^ pstr. 6 Remiantis Biblija, Jehova — Dievo vardas.

^ pstr. 15 Daugiau apie Jėzaus mirties išperkamąją vertę skaitykite Jehovos liudytojų išleistos knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 5 skyriuje.